Žmonijos kelio gali nesuprasti perskaitęs net ir tūkstančius knygų, o kartais pakanka vienos dienos viename paslaptingame Rytų Aukštaitijos kaime, protėvių Didžiąja Sala pavadintame, kad užčiuoptum kas esąs ir pajaustum kur link eini. Manau, nesupyks saliniai (taip šiame krašte vadinami Ignalinos seniūnijoje, etnografiniame Didžiasalio kaime gyvenantys žmonės), jei trijuose pasakojimuose rašydama apie jų šiandieną, vadinsiu kaimą senuoju, labai aiškiai atspindinčiu kaimo kilmę, pavadinimu. Šio pasakojimo herojai – Leokadija ir Alfonsas SAPIEGOS.  

Ekskursija po Didžiąją Salą

Kai pirmą kartą susitikome su Didžiasalio seniūnaičiu Pranu Balčiūnu, sužinojome, kad šis kaimas yra mėgstamas ne tik pačių salinių, bet ir smalsuolių iš miesto. Pasirodo, vasaros metą neretai tenka ir ekskursijas vesti P. Balčiūnui, norintiems pažinti šį kraštą ir sužinoti jo istoriją, pasikalbėti su vietos gyventojais. 

Didžiasalis – keturiasdešimt šešių sodybų pailgo plano, smulkios erdvinės struktūros gatvinis kaimas, įsikūręs XVI a. viduryje Šventelės slėnyje, kurį kerta Miškinėlės upelis, ištekantis iš Miškinio ežero. Iš pietų pusės „Salą“ skalauja Švenčionių aukštumos banguotos kalvos. 1741 m. šioje žemėje šaknis leido 7 sodybų  šeimynykščiai. Dar nuo caro laikų kaimas priklausė įvairiems valdininkams: Švenčionims, Zablatiškei, Ceikiniams, Kaltanėnams, Šventos dvarui… Keičiantis gaspadoriams, kito ir pats gyvenvietės vardas. Caro metais kaimas vadintas „Didžiuoju kaimu“, „Didžiuoju sodžiumi“. Patys gyventojai dažnai savo kaimą vadina „Salomis“. 

Antrojo pasaulinio karo metu du didžiuliai gaisrai sunaikino didesnę dalį pastatų. Bet visi atstatyti. Iš senųjų statinių Išlikę 4 autentiški kluonai, XIX a. 4 svirnai šoniniais priesvirniais, 6 pirkios, 5 pirtys ir 3 rūsiai – architektūros paminklai. Būtent dėl šio architektūrinio ir kultūrinio paveldo 1971 m. gyvenvietėje esantys pastatai paskelbti kultūros paminklais. Didžiasalio etnokultūrinį draustinį sudaro 42 sodybos. Taip stengiamasi išsaugoti autentišką, tradicinę statinių architektūrinę išraišką, gamtinę aplinką.

Pasakoriaus sodyboje

Jau du šimtus aštuoniasdešimt metų mina saliniai per kaimą vingiuojančiu keleliu, pasižvalgydami kits kito languosna, sodelin, apžiūrėdami vasarojų, lankydami vieni kitus, pasitikdami atvykstančius ir išlydėdami amžinybėn. O gasapdoriai, o pasakoriai kokie čia gyvena! Du kartus degęs kaimas vis atgimdavo. Oi, užsispyrę saliniai…. o gal Dievulio labai mylimi? Juk ir jie jį myli. Savaip kiekvienas, bet visi pagarbiai laikosi senųjų kaimo tradicijų, protėvių paliktų papročių… 

„Kaip norėtųs išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų…“

Vieni pirmųjų Salos kaimo pradžioje – Leokadijos ir Alfonsos Sapiegų trobesiai. Sapiegos – jau kelių kartų palikuonys šiame kaime, suaugę ir su kaimu, ir su jo žmonėmis… O ar žinote, kad A. Sapiegos žodelis ir anksčiau labai visiems rūpėjo? Šis žmogus nuo jaunystės išsiskyrė puikia iškalba, sumanumu ir puikia atmintimis, daugelio pasakojimų, dainų ir istorijų žinovu, galinčiu pasigirti ir geru humoru. A. Sapiegos pasakojimai surinkti ir saugomi tautosakos rinkinių lobynuose: tiek knygose, tiek garso įrašuose.

„Aš gimęs 1926 m. gegužės 22 d.. Tikrai nebuvau išlepintas, ganiau aveles, paskui karves, dirbau visus ūkio darbus. Jau ūgtelėjęs pradėjau lankyti mokyklą. Kaimas didelis, žmonių daug, tai ir mokykla buvo čia pat vietoje. Mokiausi gerai. Mūsų mokytojas buvo du mokiniu iš klasės išskyręs. Mes buvome pirmūnais, užtat mus, kaip gerus mokinius pavėžindavo motociklu. Kokia mums buvo garbė!!! Nors mokykla buvo lenkiška, atsimokiau getrai ir baigiau visas 7 klases (I skyriuje – 1 m., II skyriuje – 1 m. III skyriuje – 2 m., o ketvirtame – 3 m.). Anuomet buvo visai kitokia tvarka. Kas gerai mokosi, tas baigia visas klases, o kas nesimoko – baigia mokslus ties I skyriumi. O dabar!!!“, – svarsto Alfonsas. 

Per gyvenimą Dievo  lydimas Alfonsas po mokslų baigė tarnybą kariuomenėje. Dirbo žemę drauge su tėvu ir sėmėsi gyvenimiškos patirties. Gal kiek per daug tiesmukas, bet tuo pačiu ir draugiškas, mėgstantis kompanijas…

Draugiška ir darbšti šeima

Alfonsas su Leokadija drauge gerokai daugiau nei 50 metų, tačiau sako niekada rimtai nesipykę. „Kartais mūsų nuomonės išsiskiria, tai dėl vieno dalyko, tai dėl kito, pasiginčijam ir gyvenam toliau. Bet susipykę labai ženkliai nebuvome niekada. O kam pyktis?“, – juokiasi Leokadija. 

Nors pykti gal ir galima buvo. Alfonsas labai jau ilgai buvo puikiu ir smagiu jaunuoliu. Neskubėjo kurti šeimos, nors anais laikais per keturias dešimtis metų perkopęs vyras atrodė ne tas, kuriam išvis rūpėtų šeima, vis tik nepasiliko Alfonsas „už gyvenimo borto“. Nusižiūrėjęs iš gretimo Rimašių kaimo Leokadiją, apsuko jai galvą meluodamas. „O kas čia tokio? Tai juk nerasi žmogaus, kuri nemeluotų, jei jau advokatai ir žurnalistai pameluoja, tai ką ten mes. Reikia gi truputį pameluoti. Aš nors nebuvau aukštas ir kitaip kaip gražus, bet užtat iškalba ir inteligentiškas elgesys buvo mano arkliukas. Nesiveldavau į muštynes, neprisigerdavau niekada“,  – pasakoja Alfonsas. 

Tai besisukiodamas brandus vyrukas jaunai merginai susuko galvą neregėtais turtais: ir aruodais kūpančiais, ir dviračiu, ir dar nežinia kokiais įmantrumais, esą tegul keliauja be jokios pasogos.  

„O kai atitekėjau, pamačiau, kad tokia pati šeima, kaip ir mūsų: nieko lyšno“, – dabar juokiasi Leokadija.

Alfonso ginklas – gudrumas. Šiandien ir dukra Irutė Murmienė, ir sūnus Gintautas Sapiega perpratę tėvo šposus, bet…, jei ne laiku ir vietoje panaudotas sumanumas,  šiandien Leokadija gal būtų su kitu, o judviejų vaikai būtų ne jų vaikais…

Ir darbštus, ir gabus

Nors Alfonsas dirbo visu ūkio darbus, bet kas Dievo duota, to nepaslėpsi ir neatimsi. Jis pastovėdavo už savo nuomonę ir šeimą net ir prieš kolūkio pirmininką Balčiūną, kuris garsėjo kaip vienas nemaloniausių ir nesąžiningiausių vadovų. O sykį buvo pakviestas vertėjauti, mat Ignalinos rajone anuomet nebuvo vertėjų. O Alfonsas laisvai įvaldęs net kelias kalbas ir garsėjęs kaip aštraus proto žmogus, tad teisėjai juo pasitikėjo. 

Alfonsas kone keturis dešimtmečius giedojo ir laidotuvėse, ir bažnyčios chore. 

„Aš religingas žmogus buvau visada, nuo pat jaunų dienų. Gal dėl to ir ilgai gyvenu… kitaip nepasakysi“, – svarsto Alfonsas. 

Karta po kartos tvirtai žemėj pėdsakus palieka Didžiosios Salos kaimo gyventojai. Šiandien jau plevėsuoja kažin kelintos kartos vaikaičių sukurta Didžiasalio vėliava su kaimo herbu, kuriame pavaizduotos javų varpos, dalgis, pasaga ir žuvis. Jau ir pats kaimo herbas liudija, kad  tai – artojų, žemdirbių ir žvejų kraštas.

Visą Leokadijos ir Alfonso Sapiegų pasakojimą galite pasižiūrėti IGNALINOS TV laidoje „SAVAITĖ“ YuoTube platformoje, Ignalinos TV kanale. 

Ignalinos TV nuotr.