Skip to content

Geri darbai – atliekami tyliai

Praėjusį sekmadienį Visagino klebonas Andžej Bylinski, po šv. Mišių Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčioje, dėkojo parapijiečiams už šventovės erdvių jaukumą, tvarką ir švarą. Už šiltą vandenį ant Dievo stalo ir daugelį kitų detalių, bylojančių apie gilumą ir subtilumą žmogaus, kuris pareigingai prižiūri aplinką tikėjimo liudijimui. Tiksliau – darbščios moters, tyliai atliekančios visus reikiamus darbus bažnyčioje ir pastabiu žvilgsniu reginčios esamas ar reikalingas buities detales Šv. Mišių aukai.

 Daugelis net nesusimąstome, kaip šventovėse palaikoma tvarka, kiek laiko, jėgų ir energijos Dievo namams skiria pasišventę parapijų žmonės? „Iš aukščiau sutvarko, kad pasirenkame tokius darbus“, – sako linkmeniškė Marytė NOREIKIENĖ.

Daugelį metų dirbusi Linkmenų mokyklos raštinėje, pašnekovė pastebi, kad neplanavusi tokių pasišventimų savo gyvenime. Jie atėjo savaime. Todėl dabar nematuojamas darbo laikas bažnyčioje, triūsiama, kiek leidžia jėgos.

„Mažam vaikui tikėjimas – kaip medelio skiepas, su tėvų pagalba, priauga visam gyvenimui. Užaugome tryse – brolis Juozas, sesuo Nijolė ir aš. Tėvai – Malvina ir Juozas Palikšos – giliai tikintys. Malda, ypač vakarais, mūsų šeimoje – šventas reikalas. Mama buvo labai nuoširdi, todėl visi ir meldėmės nuoširdžiai. Sekmadienio pamaldose būtinai dalyvaudavome.

Mamos „skiepas“ stiprus, liko visam gyvenimui“ – šypsosi Marytė Noreikienė. Jau aštuonerius metus jos tvarkoma ir prižiūrima Linkmenų bažnyčia, spindi švara, tvarka ir pedantiškumu, pakiliai sutikdama dvasiškius, parapijos gyventojus, svečius. 

Marytė dėkinga visiems talkininkams, prisidedantiems prie šventovės puošybos – gėlėmis, darbais, patarimais. Geru žodžiu mini seniūnijos intencijas, daug bažnyčioje padeda zakristijonas Antanas. „Vienas prie vieno, visi draugėje ir didelius darbus padarome. Kai dirbi iš širdies, viskas įmanoma.

Mes laukiame šv. Mišių, atvykstančių kunigų, todėl negaliu įsivaizduoti, kad aplinka būtų netvarkinga ar neparuošti dvasininkams drabužiai… Pagarba klebonui, Aukščiausiam – neatskiriama nuo kiekvieno sąmoningo kataliko. Pasišventus bažnyčios tvarkymui, nesureikšminu tarnystės, tiesiog atlieku savo pareigas. Malda irgi yra pareiga. Nežinia, su kokiu gyvenimo bagažu į Anapilį nukeliausime. Reikia įmelsti, atmelsti. Bėgant metams tikėjimas tik gilėja, įgauna kitokią prasmę, tvirtėja. Žmogui reikia tikėti ir pasitikėti Dievu, kad rastų jėgų šaltinį gyvenimo negandose. 

Mes niekas nežinome, kodėl gimėme. Mus veda Kažkas toje kelionėje. Pasitikėti tik savimi žmogui per maža, nes neturime tiek galių. Vienumoje jaučiu Aukščiausio globojantį žvilgsnį, todėl žinau, kad visada esu ne viena. Gyvenimo verpetą taip supučia kartais, jos visai nesitiki kažkokių dalykų, bet, tikriausiai, jie numatyti mūsų likime. Kadangi Dievas nedavė didelės iškalbos, stengiuosi tyliai dirbti reikiamus darbus ir iš šalies stebėti jau turimą rezultatą“ – pasakoja Marytė, kuriai santūrumo galima tik pavydėti. Apdovanota įžvalgumu, Sinodinio kelio bendruomenės susirinkimuose, ji dažnai kalba paskutinė, bet sureziumuodama visą dialogų esmę. Linkmenų krašto žmonės džiaugiasi šios darbščios moters pasišventimu, kartais nepastebimu prašalaičiui, o labai reikalingu parapijai. Kalbėdama apie maldą, kaip pareigą, Marytė Noreikienė į pareigų sąrašą įtraukė daugelį bažnyčios gražinimo darbų. Gėlių kompozicijos, puošiančios Dievo namus, kuriamos jos rankomis, nemažai žiedų užaugintų pačios sodyboje. 

Kartais žodis REIKIA, nublanksta žmogaus kasdienybėje, bet tikrai ne visų būtyje. Pareigingumas, įskiepytas tėvų aplinkoje, lydi Marytę per gyvenimą, neleisdamas pasiduoti žemiškoms negandoms ar netekčių nusivylimui. Mąstydama apie jaunų žmonių pasirinkimus bei dvejones, pašnekovė sako, kad visų gyvenimuose būna akimirkų, kuomet maldoje nekalba širdis. Reikalinga valia ir begalinis noras jausti Aukščiausio artumą. Dažniau verta sustoti, užduodant sau klausimą – kas aš esu? Kur veda tas kelias? 

Linkmenų parapijos bendruomenė nuoširdžiai dėkoja Marytei Noreikienei už kilnų pasišventimą, kuri savo darbus skiria „Dievo garbei ir žmogaus akiai“. 

G. Mackonio nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje