Jonas Barzdėnas gimė ir augo Mielagėnuose. Žemės ūkio akademijoje baigė Miškų ūkio fakultetą ir į Mielagėnus nesugrįžo. Toli neišvyko: dirbo ir tebedirba miškuose tarp Mielagėnų ir Labanoro, retkarčiais pakeisdamas darbovietę. Penketą metų teko padirbėti žemėtvarkininku, agrarinės reformos tarnybos vadovu. Visgi, daugiausia laiko skiria miškams. Girininku dirba jau 27-erius metus. Laisvalaikis irgi skiriamas miškui, gamtai. Fotografuoja, rašo. Jau apie dešimt metų bendradarbiauja su žurnalu „Miškai“. Yra išleidęs tris knygas ir bent simboliškai, fotografijomis, dalyvauja daugumos Lietuvoje leidžiamų knygų apie gamtą leidyboje. 2004 m. Labanoro girioje, Kiauneliškio apylinkėse, rado aukščiausią Lietuvos pušį, kurios aukštis – 44 m. Šį rekordą „Faktum“ agentūra patvirtino tik 2017 m. Dabar ši pušis pagal aukštį yra trečia Europoje. Praeityje mėgo pakeliauti po „laukinius“ kraštus: Kareliją, Altajaus kalnus, Karakumų dykumą, Laplandiją… 

Gerbiamas Jonai, pradžiai, kalbant apie miškus, išsiaiškinkime – ką vadiname mišku? Teko domėtis, kad pasaulyje yra apie 400 miško apibrėžimų. Ar Lietuva išsirikusi patį optimaliausią, nes nuo to priklauso šalies miškingumo procentas?

 Lietuvoje mišku paprastai laikomas ne mažesnis kaip 10 arų medžiais apaugęs plotas. Žinoma, gamtos į lentynėles nesudėliosi, taigi ir šiuo atveju yra nemažai išlygų, neaiškumų. Pavyzdžiui, penkių metrų aukščio nesiekiančios kad ir šimtametės pušelės aukštapelkėje vadinamos ne mišku, bet miško pelke. Dirbamuose laukuose sužėlę miškeliai dažnai taip ir neįgauna miško statuso, būna nukertami „valant“ laukus. Dauguma miško lankytojų miško gal dešimtmetį taip ir neįžvelgia kirtavietėse, nors jos dažniausiai užsodinamos ar pradeda atželti jau antrais po kirtimo metais ir būtent čia miškininkai įdeda daugiausiai triūso.

Kaip vertini visuomenės opiniją, kad mes iškertame per daug miško? Teigiama, kad miško iškertama mažiau nei priauga. Bet jei skaičiuotume nuo brandžių miškų prieaugio, ko gero, būtų butų iškertama daugiau nei priauga?

Statistika viešai prieinama internete, ją galima nagrinėti įvairiais pjūviais. Kaip sakoma, randama tai, ko ieškoma. Visur ir visada įmanoma iškapstyti kažką neigiamo, ar sureikšminti, suabsoliutinti. Kertama apie 60–70 proc. medienos prieaugio. Tiek miškų plotai, tiek medienos atsargos miškuose nuolat didėja. Be abejo, skaičiuojant tik nuo brandą pasiekusių miškų prieaugio, iškertame gerokai daugiau, bet toks skaičiavimas nelogiškas – kasmet brandą pasiekia vis nauji miško plotai, o ir prieaugis brandžiuose miškuose būna jau gerokai sumažėjęs.

Skelbiama kad šiemet bus pasodinta apie 50 milijonų įvairių miško medžių sodinukų. O kiek numatyta užsodinti Ignalinos rajono valstybiniuose ir privačiose miškuose ir kokių rūšių medžių? Ar individualūs gyventojai gali nusipirkti miško sodmenų?

Ignalinos rajono statistiką sudėlioti būtų pakankamai sudėtinga. Nei Valstybinės miškų urėdijos Ignalinos padalinys, nei atskiros girininkijos neapsiriboja Ignalinos rajonu, jų ribos nesutampa nei su rajonų, nei su seniūnijų ribomis. Privačių miškų savininkai tikrai ne visais atvejais skelbiasi apie savo atliktus darbus, jie nepavaldūs ir neatsiskaito Miškų urėdijai. Medžių rūšys, kurias sodiname, pirmiausiai priklauso nuo dirvožemio. Pas mus vyrauja nederlingi smėlynai, tad daugiausiai sodinamos pušelės. Derlingesniuose miškuose (Daugėliškio, Tverečiaus girininkijose) sodinami ąžuoliukai, eglutės, juodalksniai, beržai. Miškininkai nesivaiko svetimšalių, egzotinių medžių rūšių, sodina tai, kas auga natūraliai ir geriausiai tinka mūsų gamtai. Ignalinos regioninis padalinys šiuo metu savo medelyno neturi, tad artimiausias medelynas, kur gyventojai gali nusipirkti sodmenų, yra Švenčionyse.

Miškininkai prisideda ir prie sparnuočių išsaugojimo, nes kai kurios rūšys katastrofiškai nyksta, net kurapkos įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Ko gero, Jonai, prisimeni tuos laikus, kai skaičiavai kurapkas Mielagėnų apylinkėse. Ir labai mums įprasti dirviniai vieversiai sparčiai nyksta, ir daugelis kitų paukščių, tad miško paukščiams gaminami įvairaus dydžio inkilai. Ar neužmišti ir šikšnosparniai?

Gamta sparčiai kinta. Tik vaikystėje atrodė, kad aplinka išliks tokia pati šimtmečiais. Taip nėra. Turime nemažai retų, nykstančių rūšių. Tačiau nereikėtų būti pernelyg dideliais pesimistais. Keičiantis gamtai, pirmiausiai šiltėjant klimatui, į Lietuvą atkeliauja ir čia sėkmingai įsikuria šimtai naujų rūšių augalų, paukščių, vabzdžių, grybų. Dar mano studijų laikais niekas Lietuvoje nebuvo girdėjęs apie baltąjį garnį, žvirblinę pelėdą, gulbę giesmininkę. Dabar šie paukščiai jau tapo įprastiniais Lietuvoje. Per paskutiniuosius 50 metų Lietuvoje surasta apie 90 naujų paukščių rūšių. Naujai plintančias augalų, vabzdžių rūšis galime skaičiuoti šimtais, o išnykusių tėra vienetai. 

Miškininkai kiekvieną pavasarį pasitinka iškeldami naujų inkilų, remontuodami ir valydami anksčiau iškeltus. Kelti inkilus šikšnosparniams irgi teko. Tiesa, juos prisimename gerokai rečiau, negu paukščius.

Ar miškininkai jau visai pasiruošę miškasodžio darbams, ar užteks darbo rankų? Gal ir nukentėjusieji pabėgėliai nuo karo, ukrainiečiai, bus įdarbinami?

Miškasodis mūsų rajone paprastai prasideda apie balandžio dvidešimtą, trunka dvi–tris savaites. Paprastai darbus atlieka rangovai, deja, šiais metais rangovų pritrūkome, tad kai kurios girininkijos ieškosis sodintojų pačios. Už darbus bus atsiskaitoma pagal paslaugų kvitus, sodintojus į darbą planuojame vežioti girininkijų transportu. Kaltanėnų girininkija didesnius miško plotus sodins prie Ceikinių, Rubelninkų, Kančioginos. Pageidaujančius dalyvauti miškasodyje prašome kreiptis iš anksto. Mano telefonas 8 612 91542. Pabėgėliai iš Ukrainos irgi galėtų sodinti mūsų miškus. Kiek žinau, jiems dirbti Lietuvoje nedraudžiama. Kol kas pageidaujančių nebuvo.

Jonai, koks tamstos požiūris, kad pastaraisiais metais plinta miško terapija, miško maudynės, apie tai rašomi rimti straipsniai, knygos ir bandoma įrodyti, kad miškas žymiai vertingesnis pinigine išraiška, negu ten esanti mediena. Ar tai laikina mada?

Nesakyčiau, kad tai laikina, bet vis tik mada. Apie tai buvo kalbama ir prieš pusšimtį metų. Deja, norinčių mokėti už panašias paslaugas nėra daug, o bet kokia ūkinė veikla pirmiausiai vertinama pinigais. Urėdija kol kas neplanuoja imtis tokios veiklos, tačiau beveik pusė Lietuvos miškų yra privatūs, manau, kai kurie miško savininkai, ypač turintys agroturizmo sodybas, tokiais verslais bando ar bandys užsiimti, tačiau ši verslo niša siaura, poreikis nedidelis. Juk Lietuvoje nedraudžiama lankytis miškuose, juose grybauti, uogauti. Todėl normalu, kad žmonės nesupranta, kodėl už tai reikėtų dar ir mokėti pinigus. O urėdija, valdanti valstybinius miškus, negali dirbti labdarai, ji privalo pildyti Lietuvos biudžetą.

Išplaukia mintis pamąstymui – ar neverta pagalvoti, kad privatus miško savininkas turėtų teisę, galimybę statyti miške sodybą? Juk mąstant toliau, agresijos, karo atveju, miškas – puiki vieta gintis nuo priešo, prisiminus, kaip mūsų partizanai dešimt metų priešinosi okupantams slėpdamiesi miškuose. Juk mūsų siena jau nebe su Gudija, bet galimai su neprognozuojama Rusija… 

Pritarčiau, kad miško savininkai turėtų didesnes galimybes gal ne sodybų, bet bent jau poilsio namelių statymui miškuose. Teko lankytis Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje. Ten poilsio namukai pūpso ant uolų visose paežerėse, paupiuose. Jie nedidukai. Susidarė įspūdis, kad keisti gamtą, tiesiant kelius iki poilsinės ten neleidžiama, tad kiek sugebi statybinių medžiagų atsinešti ar atsivežti karučiu nuo plento, tiek ir statai. Jei lietuviai nesirgtų didybės manija, gal toks variantas tiktų ir mums. O dėl slėpimosi nuo karo – tokia grėsmė man neatrodo reali. Rusija jau gerokai nukraujavo Ukrainoje, dabar jai teks gydytis žaizdas ir naujas karas nerūpės ilgai. Iš kitos pusės – šiais laikais labai lengva išvykti į saugesnes šalis. Daugybė žmonių dirba prie kompiuterių kitų šalių darbdaviams. Ir visiškai nesvarbu iš kurio pasaulio taško tai daroma.

Baigiant – tradicinis klausimas: kokie planai kūryboje, fotografijos mene?

Gamtos fotografija man yra tapusi gyvenimo dalimi, tačiau kažkokių ypatingų planų šioje srityje nekuriu. Laikausi taisyklės, kad kadrą visad siūlo pati gamta. Neieškau žiemą žibučių ar vasarą sniego. Fotografuoju tai, kas tuo metu vyksta gamtoje. Didesnių kelionių irgi neplanuoju – man įdomiausia Lietuvos gamta. Ji begalinė, yra į ką gilintis ir gyvenimo tam tikrai neužtenka. Kaip ir visad, kažką rašau, bet iš anksto reklamuotis nelinkęs.

Ačiū už pokalbį ir sėkmės darbuose. 

Nuotraukos iš J. Barzdėno asmeninio albumo