Televizijos laidų vedėja, dviejų vaikų mama Živilė Kropaitė-Basiulė pristato debiutinę knygą „Fainiausia močiutė pasaulyje: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“, kurioje ji pasakodama savo, netrukus 93-ejų sulauksiančios močiutės, partizanų ryšininkės ir politinės kalinės Onos Butrimaitės-Laurinienės iš Kaniūkų šalia Dūkšto gyvenimą, perteikia Lietuvos istoriją bei skaudžiausius jos momentus. Daug O. Laurinienės atsiminimų yra spausdinusi ir „Mūsų Ignalina“.

– Su Močiute atrodote labai artimos – kiek laiko vaikystėje leidote laiko pas ją ir kaip toliau palaikėte santykius, nors ji gyvena toli? 

– Visas vasaras. Pamenu, sėdu į traukinį po paskutinės pamokos gegužę ir atgal važiuoji tik rugpjūčio 31d. su kardeliais mokytojams. Kažkiek hiperbolizuoju, bet panašiai ir būdavo. Pamenu ir tuos momentus, kai atvažiuoji dar toks visas „miestietis“, o vasaros gale jau visai kitoks grįžti – jau ir kaimo žmonėms „savas“, ir tas miestas toks didelis atrodo. Ir dar pamenu, kad labai verkdavau išvažiuodama – sunku dabar tą suvokt, žinant, kad Močiutė gyvena tik už 140 km. Taigi, dvi valandos automobiliu. Mūsų stipraus ryšio šaknys ir tame, kad dar naujagimis iš ligoninės pirmiausiai buvau nuvežta pas močiutę. Dažnai taip, kaip suprantu, būdavo – mūsų mamų kartai labai būdingas tas pirmų dienų leidimas su moteriška gimine. O vyrams juk tik per langą ligoninėje kūdikius rodydavo. Apie tą ryšį yra atskiras skyrius mano knygoje – jau ją parašiusi, supratau, kad negaliu nepaaiškinti savo meilės Močiutei išsamiau. Nors knyga apie baisią XX a. vidurio Lietuvos istoriją, visgi ji – ir apie anūkų ryšį su seneliais. 

– Kada pradėjote įsiklausyti į Močiutės pasakojimus, kaip į tikrą Lietuvos istoriją, ne tik kaip prisiminimai vaikams? 

– Sunku tiksliai atsekti, turbūt paauglystėje. Tik žinau, kad sulig kiekviena brendimo diena man vis ryškiau matėsi, kokią ypatingą turiu Močiutę, net jei ankstyvoj vaikystėj maniau, kad visi turi po tokią pačią. Kai būdama kokių trylikos pirmąsyk jos užrašytus prisiminimus suredagavau ir perspausdinau (jei neklystu, tą dariau dar spausdinimo mašinėle), žinau, kad jau tada supratau, jog ne man vienai įdomi jos istorija. Aišku, ją kviesdavo į mokyklas, apie ją rašydavo laikraščiai – tai man irgi davė supratimo. Bet kai pradėjau dirbti žurnaliste ir ėmiau girdėti kažkokius pasikandžiojimus, kad štai, vėl tremtinių suvažiavimas, bet gal nesiųskim žurnalisto, nes ką gi ten jie naujo mums papasakos, tas įsiklausymas perėjo į kitą lygmenį. Buvau tikra, kad noriu kažką su tuo daryti. 

– Kaip ir kada kilo mintis, kad tai turėtų sugulti į knygą? 

– Norėjau seniai. Paauglystėje man atrodė, kad ta knyga jau yra – mat jos pasakojimas įtrauktas į Romo Kauniečio sudarytą Aukštaitijos partizanų almanachą. Tik būdama vyresnė supratau, kad taip jie nepasiekia platesnės auditorijos, o aš svajoju, jog tai būtų atskiras kūrinys, atskira istorija. Tremtinių pasakojimų, parašytų post-sovietinio esė stiliumi, kokiu ir mano močiutė parašė savus, buvo daug, bet man norėjos padaryti taip, kad skaitytų jaunimas, kad jiems būtų patrauklu ir jie žinotų, jog istorija domėtis nereiškia išmokti daug datų, nes galima per vieno žmogaus asmenybę visą tam tikro laikotarpio šalies istoriją suprasti. Pradėjusi tarmiškai rašyti savo socialiniame tinkle pasakojimus su grotažyme perteikdama jai būdingą optimizmą, kandumą bei humorą, sulaukiau platesnės auditorijos dėmesio. Taip pamažu per daug metų susidėliojo supratimas, kad tam, kad papasakočiau Močiutės istoriją aktualiai, galiu rodyti ir ją – žmogų dabartyje, kuriam senatvė yra atpildas už visas gyvenimo kančias. Mano viena didžiausių gyvenimo dovanų – kad ji gyva, kad ji šitos knygos sulaukė, kad ji ir toliau telefonu su manim kalbasi apie aktualijas, kad mano grotažymė vis dar veikia. Kad vis dar galime ją sekti. 

– Kiek užtrukote rašydama knygą – turbūt nelengva tai padaryti auginant du mažus vaikus? 

– Aktyvaus rašymo buvo pusantrų metų – lygiai, kiek dabar mano jaunesniajai dukrai Dorotėjai. Vėją išleidome į darželį, iki gimdymo turėjau pora mėnesių, tada supratau: jei ne dabar, tai kada? Iš pradžių, kol Vėjas adaptavosi darželyje, kasdien po dvi valandas skirdavau jos prisiminimų iš rankraščio perrašymui, tada surinkau į krūvą visus savo FB postus apie ją, parašiau įžangą, kuri, vėliau paaiškėjo nebesanti įžanga (kvatoja), ir per pusantrų metų, kasdien „po šapelį po šapelį“ su nuostabia turinio redaktore Irma Laužikaite ir sudėliojome tai, kas, tikiu, užkabina, yra suprantama, dramatiška, tikslu, įdomu ir vertinga. Tiesa, dar gavau Kultūros tarybos stipendiją jos rašymui – tada jau visai nebebuvo kur trauktis. 

– Akcentuojate, kad tai nėra knyga tik apie jūsų Močiutę – ką skaitytojas joje ras? 

– Ji yra apie Lietuvos istoriją ne datų ar lentelių pavidalu, o per paprastą kaimo žmogų, mažažemių ūkininkų šeimą, kurie mylėjo Lietuvą, dėl to, įvairiems okupantams lankantis, nenorėjo jos atiduoti, kaip dabar nenori ukrainiečiai. Ir apie tos šeimos dramatišką likimą dėl to nenoro kolaboruotis ir tarnaut bolševikams. Juk daug kas turime rezistencinės praeities giminaičių, tik ne visi jau yra gyvi, o mano Močiutė gyva, ir jos istorija šiandien skamba šviežiai. Ji – ir visų mūsų likusių, kurie jau nebeturi savo močiučių ir senelių, Močiutė. 

– Aprėpiate periodą nuo smetoninių laikų iki koronos – kas buvo sunkiausia rašant? 

– Sunkiausia, aišku, ir buvo tas laiko derinimas. Mano vaikai nėra miegaliukai, tai jei vienas neidavo į darželį, turėdavau būti su dviem, iš kurių vyresnysis namie dieną nemiega nuo dvejų metų. Tad rašyt tuomet galėdavau nebent jiems užmigus, tačiau juk ir pati jau norėdavau miego. Ką jau kalbėt apie visokias koronas… O kalbant apie paties rašymo sunkumus tai nelengva būdavo močiutę įtikint, kad reikia buitinių detalių, kad nereikia tiek tos „dramatinės, kvazi-istoriko intonacijom“ pasakojamos istorijos, kad reikia ir humoro, ir grotažymių, ir žaismės, kad knyga išsiskirtų iš visų panašių tremtinių ir politinių kalinių pasakojimų. 

– Kokių pastabų turėjo Močiutė perskaičius rankraštį? 

– Per daug jai tos grotažymės, žinoma, per daug buities, net kažkoks mano feisbuke aprašytas epizodas ją labai suerzino. Pasakojimą stengiausi dėlioti taip, kad bent kartais temiškai sutaptų pasakojimas iš praeities ir dabarties. Pavyzdžiui, kai papasakojau, kaip jų kaime stribai iššaudė gandrus, šalia įkėliau epizodą iš feisbuko, kur, būdama nėščia, dejavau jai, kad sunku eiti, o ji man atsakė: „a tu myslei mum kas nešoją pilvus?“ Tai paskui perskaičius sako: nu nerašyk, tokia gėda, tokią nesąmonę aš čia pasakiau taip negražiai. bet kažkaip išsiderėjau palikti. Ir daug panašių epizodų. Kai jau perskaitysite, papasakosiu daugiau (juokiasi). 

– Jau pati minėjote, kad knygų apie partizanus ir tremtinius ne viena, kuo ši kitokia ne tik savo turiniu, bet ir stilistika? 

– Šis pasakojimas pateiktas tarsi „perleidžiant per mane“, iš anūkės perspektyvos. Anūkės, kuri skaito apie Močiutės praeitį, su ja apie ją kalba, bet drauge – mato ją einant atidaryti parodos su prezidente Dalia Grybauskaite, džiaugiantis, kad Ingrida Šimonytė „palaikino“ jos komentarą ir panašiai. Ši knyga visiškai parašyta iš šių dienų perspektyvos. Kartais joje net paskaičiuoju, kiek močiutei buvo metų, pavyzdžiui, kai mirė Stalinas, kas buvo didžiulė visiems tremtyje šventė, ir palyginu, kokie džiaugsmai lydi panašaus amžiaus šių laikų žmogų. 

– Šiuo metu ši knyga suskamba visai kitame kontekste – taip seniai buvęs karas, dabar vėl kvėpuoja mums į nugarą. Kiek ši knyga tampa aktuali šiomis dienomis? 

– Man labai labai gaila, kad ji tokia aktuali. Labai liūdna, kad dabar toks metas. Labai gaila, kad toks metas atėjo apskritai. O kalbant apie knygą, guodžiuosi istoriko Norberto Černiausko žodžiais, kad kai ateina karas, norisi skaityti knygas apie karą, ir kad jis būtent tokias kaip mano ir rekomenduotų skaityti – kur pavaizduojamas karą išgyvenęs, jame sustiprėjęs žmogus. Baisu tai sakyti, kai greta mūsų be visiškai jokio tikslo dėl brutalaus režimo agresijos žūsta broliai ukrainiečiai. Bet būtent dėl to, kad turėjome ar turime tokias Močiutes ir senelius, mes pirmi pasaulyje nuosekliai ir gebėjome suprasti to tirono baisumus, net jei ne visada sekėsi taip lengvai įtikinti draugus Vakaruose ar juo labiau Rusijoje. Tie, kuriems rūpi Lietuva ir jos ateitis, tikiu, ir susiras mano knygą. Ten yra daug tiesos ir labai daug šviesos. 

– Jūsų Močiutė tapo daugybės žmonių močiute, kurie laukdavo įrašų feisbuke #fainiausiapasaulyjemočiutė. Kaip Močiutė tapo interneto žvaigžde? 

– Vienąsyk (pasirodo, prieš dešimtmetį) užrašiau, kaip ji apibūdina kaimo alkoholikus, iš parduotuvės tempiančius alų bambaliuose: „Anys timpia alų gesintuvuos, kai auksą puodų laimėjį, ale tik tąks ir alus – bile tik smaradas yr.“ Sulaukiau reakcijų, ir, aišku, pasidarė sunku sustoti (kvatoja). 

– O kaip ji pati reaguoja į tai, kad dalijatės akimirkomis iš jos gyvenimo? 

– Įvairiai. Nervinasi, kad rašau „nesąmones“ apie kolorado vabalų rinkimą, bet kai nori kokiems medikams viešai padėkot, tai jau nebe į laikraštį padėkas rašo, o man paskambina ir padiktuoja feisbuko tekstą (juokiasi). 

Parengta pagal lrytas.lt

Nuotraukos lrytas.lt