Skip to content

Kaip užauginti penkis laimingus vaikus

Kažin ar rastume žmogų, kuris numotų ranka į viską ir pasakytų, kad jam gerai bet kaip. Akimirkai – galbūt. Bet iš esmės visi siekia laimės jausmo. O jau patarimų rastume, matyt, dar daugiau: kaip reikia daryti, kad būtų taip, o ne kitaip ir ypač iš tų, kurie minkštosios nuo sofos nepakelia. Sąmoningai parašiau dviprasmišką pavadinimą šiam pasakojimui, nes taisyklių čia jokių nebus, ir patarimų nebus. Bet užtat papasakosiu apie laimingą Dalios ir Tado AKINSKŲ šeimą. 

„Vikipedijos variantas“

Ar dažnai paklausiame savęs, kas mums yra laimė? Ar jaučiamės laimingi? Devyniolika metų Tadas ir Dalia Akinskai jau kartu. Visko jie matė ir girdėjo ne mažiau ir ne daugiau nei bet kuris iš mūsų. Juk būtų keista, jei būtų kitaip. Jų šeimoje – 3 mergaitės ir 2 vyrukai. Užauginti vaikai ir yra gyvenimo džiaugsmas, o perduota patirtis ir žinios – kiekvieno žmogaus gyvenimo būtinybė.

Jauni žmonės susipažino Mielagėnuose. Dalia kilusi iš šio krašto, o štai Tadas – pusiau toks, pusiau anoks. Tado tėvai – žinomi Ignalinoje žmonės, jau labai seniai Vilnių išmainė į Mielagėnus ir įsikūrė prie Milašaičio ežero. Taip ir šis jaunas vyras, belankydamas tėvus, prieš devyniolika metų užmatė Dalią. 

Kai jiedu susipažino, Tadas jau augino dukrelę, tačiau neįbaugino Dalios ir šiandien jie visi yra vieninga laiminga šeima. Bendrą gyvenimo kelią Akinskai tęsė Ignalinoje, siekdami geresnio lavinimosi galimybių vaikams. Daugiabutyje stokodami laisvės vaikų saviraiškai, nusipirko namą Vidiškėse, o paskui pamatė, kad ir mokykla Vidiškėse vaikams kur kas tinkamesnė. Taip jie tapo nedidelio, bet draugiško priemiesčio bendruomenės dalimi. 

Pasirinkimai

Vaikai neabejodami pasisakė, kad jei esą laimingi, o mama atitarė, jog laiminga, kad turinti juos. Tiesiog. Taip paprastai viskas vyksta. Vyriausioji Akinskų dukra studijuoja Anglijoje, ir, panašu, kad pradeda ten kurti savąjį gyvenimą. Sūnus Mindaugas bebaigiąs Vidiškių gimnaziją ir jau kelia sparnus lėkti pas sesę, nes planuose – medicinos studijos. 

Bene labiausiai ignaliniečiams žinomos – Austėja ir Raminta. Šis sesių duetas – daugelio renginių puošmena. Merginos su mokytoja Jurgita Antonoviene skina laurus po laurų įvairiuose konkursuose. Vyresnėlė Austėja net savo ateitį sieja su muzika – ketina tapti prodiusere. O Raminta paskui brolį veržiasi į mediciną. Jaunėlis Gediminas dar visiškose paieškose, bet būrelių, kaip ir visų Akinskų vaikų, nors vežimu vežk. Šokiai, keramika, futbolas, krepšinis, drama, tenisas, slidinėjimas ir dar kažin kiek. 

Vienintelis dalykas, kurį turi visi Akinskų vaikai – visi jie Ignalinos Miko Petrausko Muzikos mokyklos auklėtiniai (vyresnėlė tik privačiai fortepijono mokėsi). Skamba namuose ir saksofonas, ir fortepijonas, ir akordeonas, ir smuikas bei ukulėlė. 

„Nei vieno iš vaikų nevertėme nieko rinktis per jėgą. Kiekvienas eina ten, kur nori. Mokslo metų pradžioje suderiname visų tvarkaraščius ir pirmyn. Jie mokosi Vidiškėse, o visi būreliai Ignalinoje, tad aš iki pietų namų ruoša užsiimu, o po pietų – vežioju tarp vaikus būrelių. Į namus grįžtame apie 18–19 val.“, – sako D. Akinskienė. 

Tėtis – kritikas

Akinskų namuose visi turi savo pareigas ir vietą. Net ir šunys. Suaugusieji, žinoma, atsakingi už šeimos visumą ir darną. Mama Dalia iki santuokos dirbo Mielagėnų globos namuose, o paskui, gimus vaikučiams, ji ėmėsi vaikų priežiūros, auklėjimo ir namų jaukumo, o tėtis Tadas nuolat keliauja medžioti mamuto (uždirba pinigus). 

Nuolat sukdamasi apie namus ir vaikus, Dalia, sako, išmokusi juos girdėti ir matyti. „Iš pradžių buvo sunkoka, paskui perpratau mokyklų sistemą. Dabar žinau, kad nuolat reikia būti pasijungus su vaikais, mokykla ir vaikų draugais ir neleisti įsivyrauti nesusipratimams. Kad nebūtų jokių nuoskaudų, jokių nutylėjimų ir užgniaužtų jausmų, kurie paskui augina nepasitikėjimą ir pyktį, kompleksus. Žinoma, kol tai perpratau, visko buvo, nes paauglystė ir santykiai tarp bendraamžių yra sudėtingas dalykas. Dabar neatsitraukiu nuo problemos, jei matau, kad kuris vaikas pasikeitė, kol neišsiaiškinu. Niekada nepalieku išsispręsti pačiai problemai. Ji pati neišsisprendžia. Nepasakytas žodis, nurytas gumulas, kaip kokia piktžaizdė pasilieka ir tūno, laukdama progos. 

Dabar, bent kol kas, judame ramiai pirmyn“, – sako Dalia. 

O štai tėtis Tada namuose būnantis mažiausiai, bet labai ženkliai. „Mūsų tėtis visai kitoks nei mama. Jis toks tylus, ramus, konkretus ir labai griežtas. Iš jo išgirsti pagyrą yra kažkas tokio, bet jei jis jau pasakė, kad gerai ar kitaip pagyrė, tai, žinok, kad padarei viską šimtu procentu. Jis visą kritiką rėžia tiesiai į akis, nevynioja gražių žodžių. Būna, kad skauda, bet kai pagalvoji, geriau tėtis taip pasako, nes žinia, kad jis myli, negu svetimi“, – vienbalsiai atitarė Raminta ir Austėja. 

Be telefonų ir žaidimų

Iš tikrųjų pasirūpinti gausia šeima nėra taip jau paprasta. Kita vertus, kartu patirtas džiaugsmas ir tinkamai suplanuotas laikas atperka visus sunkumus. Bene keisčiausia, žvelgiant iš šiuolaikinio pasaulio perspektyvų, kad Akinskų vaikai nėra priklausomi nuo telefonų ir kompiuterinių žaidimų. „Pradėkime nuo to, kad mes iškart buvome nusprendę, jog tikrai neinvestuosime šeimos pinigų krūvai ypatingų telefonų ir kompiuterinių žaidimų. Susisiekimui telefonus turi, bet tik tiek. Kompiuteris darbui yra – ir taškas, o kai reikia dalintis dar ir žaidimams, tada verčiau atsisako šito „malonumo“. Tai čia pirma. Kitas dalykas, jie tiek yra užimti, kad nebeturi noro sėdėti tuose telefonuose. Būreliuose visur bendrauja gyvai, paskui susitinka laisvalaikiu gyvai, kuria visokius spektaklius, demonstruoja madas, kepa pyragėlius ir t. t. Žodžiu, jie gyvena realiame pasaulyje. Ir jų draugai tokie patys. Jiems užtenka bendravimo vieniems su kitais. Žinoma, vakare prieš miegą ten susirašo kažkokias žinutes, bet tik tiek. 

Žinau tėvų, kurių vaikai turi priklausomybę nuo telefonų ir žaidimų. Bet aš džiaugiuosi, kad mes to neturime. Džiaugiamės vienas kitu, skiriame vieni kitiems dėmesio ir vaikai tai puikiai supranta“, – pasakoja Dalia.

Gali sielotis dėl to, kad neturi naujausio telefono, nevairuoji prabangaus automobilio ir dar dėl begalės įvairių dalykų. O gali pasižiūrėti į spindinčias Akinskų šeimos narių akis ir suprasti, kad būti laimingu gali bet kas ir bet kada, jei tik to nori. 

Visą Akinskų šeimos pasakojimą galite pasižiūrėti YuoTube platformoje esančiame kanale „Ignalinos TV“.

Ignalinos TV ir Akinskų šeimos nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje