Skip to content

Loti negalima!

Leopoldas STANEVIČIUS

Vieno europėjančio Lietuvos miestelio seniūnas su savo patarėjais kartą nutarė: „Naktį nuo „X“ valandos šunims loti negalima!“ Kaip tarė, taip ir padarė: daug popierių iškabino viešose vietose, gatvelėse, priešais bažnyčios šventorių, ant aukštų ir žemų tvorų ir, be abejo, priklijavo nutarimo tekstų ant visų šunų būdų. Perskaitę tokį išmintingą miestelio valdžios nutarimą, gyventojai stichiškai susiskirstė į kelias grupes, tiksliau – į partijas. Vieni jų sakė: 

– Labai gerai, nes tie keturkojai miegot neleidžia…

Kiti jiems atkirto:

– O kaip buvo visais laikais? Gal šunes nelojo, o bernai pas mergas nebėgiojo? Teisybė, pokariu ir jie bijojo loti garsiai: nežinojai, kas naktį prie tavo trobos sėlina – geras ar blogas žmogus? Užtat ir šuneliai tik kaukė. Gal iš piktumo?

Trečios grupės gyventojai net susirietę juokėsi ir šaipėsi:

– Kad neįkąstų nekalto žmogaus, šuneliams antsnukius įtaisėme… Ir nieko: šuneliai tyli. Bet kaipgi jiems pašnibždėsime, kad jie dar ir nelotų?! Be to, ko negalima jiems aploti? Bernų, valdžios atstovų, seimūnų ar vagių, kurių priviso visuose pašaliuose?

– Va, va, jeigu mūsų šuneliai nelos, pajutę blogą žmogų, už ką mes juos šersim? – šaipėsi moterys.

– Et, ar palaidi šunes, ar palaidi vyrai – tas pats. Tai gal ir bomžams, ir kitiems bedarbiams burnas užsiūkim? – kikeno kitos moterys. 

– Juk tie bernai, eidami iš smuklės ar samanės taškų, prisisiurbę bliauna nesavais balsais..

Bet visi jie, homo sapiens, buvo užmiršę ir paprastus, ir kilmingus šunis: vokiškus aviganius, buldogus, na, ir tuos, kurių snukiai lyg kiaulių… Keista, bet visa ši moralinė erzelynė ir privedė prie to, kad šunes turėjo surengti viso dabar jau išgarsėjusio Lietuvoje miestelio N. šunų konferenciją.

– Aūū! Kur tai girdėta tokia kiaulystė: naktį aš negalėsiu paskelbti, kad didžiulis mano šeimininko kiemas – tai būtent ir mano teritorija, kurios visas linijas aš nuo mažumės esu apšlakstęs… Tai aš ją ir saugau. Ir kvit! – paskelbė visiems gentainiams, susibėgusiems senosios turgavietės aikštėje, vilkšunis Maksas.

– Aū! Aū! Aū! – suriaumojo lyg liūtas kaukazinis aviganis. – Niekas man neuždraus draugiškai pakalbinti kaimynų kalės Roksanos, tegu ir ne itin aiškios veislės.

– Aū! Aū! Aū! Aū! – tankiau nei paprastai sulojo smuklininko Jonkės beveislis, iš pirmo žvilgsnio menkas, bet skardžiabalsis šunelis Rikis. – Man nusysiot ant jūsų visų veislių! Bet tik kas nors pabandykit įlįsti į mano šeimininko smuklę ar sodą! Sakau tiesiai: sveikų kelnių ir blauzdų neišnešit! Aū! Aū! Aū!

– Velniai griebtų! Aū! aū! – nemėgstantis dažnai loti suskalijo mokyklos direktoriaus namo sargis rotveileris Džekas. – Aš taip pat turiu atlikti savo šuniškas pareigas. O gal ne? Tuo labiau kad rytoj čia, mūsų pasienio zonoje, įvyks popsiukų muzikos festivalis. Jie ten, kaip girdėjau, parke cypaus visais įmanomais ir neįmanomais popsiukų balsais, tuo labiau kad, sakoma, nė natų rašto daugelis dainorių visai neišmano… O mano šeimininko namas – visai šalia parko, buvusioje dvarvietėje. Na, o jeigu koks nors grabišius susimanys mūsų namus apvogti? Taigi iš anksto visus įspėju: mano dantys dar neatšipę! Aū, aū!

Kadangi visų šių veislinių ir prasčiokų šunų kalbą mokėjo vien miestelio girtuokliai ir bomžai, kiti palaidūnai, jie ir nunešė seniūnijai iššifruotus šunų konferencijos laiškus, tiksliau – visų šunų nutarimų rezoliuciją. O ji skambėjo taip:

„Jūs, naujieji ponai ir ponios, neseniai nutarėte mums, savo sargiams, užčiaupti nasrus. Girdi, loti mums negalima! Tai kas čia dabar pasidarė? Tokia reforma – tai nauja cenzūra? Skųsimės ir Strasbūro teismui, ir Briuselio ponams, ir mūsų visų europarlamentarams. Ypač ilgaliežuviams. Kaip čia išeina: yra Lietuvoje laisvė ar jos nėra? Jei yra, tai kas mus ir už ką maitins, šers? Kaip mes tą savo ėdalą užsidirbsime, jei ne lodami, perspėdami apie negerus ateivius? O jeigu, be buvusiųjų, atslinks nauji prichvatizuotojai? Atsakykit, kol ne vėlu! Aū, aū!“

Rezoliuciją pasirašė geras pulkas N. miestelio šunaujos, pasisakiusios prieš naujovišką  lietuvišką cenzūrą

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje