Ginčai dėl pavasarinio žolės deginimo būna menkesni tik už epidemijos ir karo problemas. Tikra klasika: „Deginti ar nedeginti? Štai kur klausimas!“ Apie pavasarinį žolės deginimą prirašyta sočiai, grasinama baudomis, bet žolė vis tiek deginama kasmet, nors oficiali nuomonė viena – deginti nevalia! Kur slypi sprendimas? Pasirodo, yra „nesuvokiama didžiulė paslaptis“: Gamtos gyvavimo dėsniai nesutampa su žmonių administracinėmis taisyklėmis ir draudimais. Miškų ar pievų gaisrai vyko nuo Adomo ir Ievos laikų. Pirmykščiai žmonės ugnį ėmė iš gaisrų, kurie nepražudė nei miškų, nei gyvūnijos, nei žmonių. Priešingai, tobulino ir gausino gamtos įvairumą. Bet tai praeitis ir niekas į ją nebesigilina, be to, jos patyrimai gerokai apgriautų dabartines gamtosaugos taisykles. 

Ekologinė gaisrų reikšmė didelė, nes jie yra natūralių procesų dalis. Tačiau dabar mums reikalingi tik kontroliuojami gaisrai. Net ir apie tokius pas mus bijoma kalbėti. Kaimiškų vietovių gyventojai iki tokio tipo gaisrų nepribrendę tiek pat, kiek jiems dar toli iki europinės demokratijos ir žodžio laisvės supratimo. Palikti savieigai degantys laukai, pakelės ir, žinoma, užsidegę sodybų pastatai – geras to pavyzdys. O reikia tiek nedaug, svarbiausia, nesuvėluoti, nelaukti šiltų orų. Turi būti rami be vėjo diena ir šaltyje išdžiūvusi žolė. Pakurtą pievą turi kontroliuoti 4–6 žmonės. Ugniai peržengus jai skirtą ribą, ją galima užgesinti net eglišakių šluotomis. Būtina suskubti, kol įšalas dar neišėjęs ir visa gyvybė lyg negyva tūno ledinėje žemėje. Tuo metu, kai šalčiai mūsų neapleidžia net dienomis, kiškių naujagimių dar nebūna. Kaip taisyklė, verkiama dėl daugybės vabalėlių, žūstančių ugnyje. Veidmainystė! Juk tuos „vabalėlius“ vėliau negailestingai trūčijame ant rapsų, javų, daržovių, bulvių, vaismedžių. Tada niekas jų net negalvoja pagailėti, nes jie – baisūs kenkėjai! Ugnis per sausą žolę bėgte nubėga, nespėjus nė pusės centimetro atitirpinti žemės. Tas pat galioja ir augalams. Ugnis sunaikina pernykščius stiebus ir stagarus. Net sėklos (jei tokios pasitaiko) nespėja iškepti, nes guli ledinės žemės paviršiuje ir giliau. Tuo teko įsitikinti, kai galima būdavo deginti pernykštę žolę Kretuono ež. Didžiojoje 23 ha ploto saloje. 

Kokia gaisrų nauda? Sunaikinamos varpinės žolės, kurios užgožia kitų rūšių augalus. Tai agresyvieji lendrūnai, šunažolės, eraičinai, varpučiai… Per keletą pavasarių galima sunaikinti jų stiprias šaknis. Kretuono ež. pakrantėje vyko „gražus“ pavyzdys. Nebeganomą, nešienaujamą pievą tuoj pat nukariavo apie 1 m aukščio lendrūnų džiunglės. Kasmet jų sausi šiaudai gulė ant žemės, susidarė kupstai ir vailokas (veltinis). Jei būtų deginama, atsikurtų įvairiažolė augmenija. Yra žinoma, kad natūralios pievos 1 m2 gali augti apie 30 augalų rūšių. O „išsaugotose“ pievose keroja tokios žolės, kurias galėtų ėsti tik kupranugariai. Štai, keletą metų prašiau leidimo įvykdyti bandymą. 100 m2 pievos gabalėlyje norėjau deginti žolę keletą metų iš eilės ir registruoti, kokių rūšių augalai sugrįžta ir atsistato. Greta toks pat sklypelis būtų kaip kontrolinis. Aišku, leidimo negavau – įstatymo pažeidimas. Taigi, geriau nusikratyti net ir menkutės atsakomybės, nei išsiaiškinti rezultatus. Kartą rimti ekologijos specialistai iš Viešvilės ir Čepkelių rezervatų spaudoje paskelbė kontroliuojamų gaisrų teigiamą poveikį natūralioms ekosistemoms. Abu gavo tarnybines nuobaudas ir, lyg nusikaltę pirmokėliai, turėjo nutilti. Taigi, neliko ir problemos… Bet degančią pernykštę žolę pievose ir toliau priimta vertinti lyg baisią tragediją, kyla triukšmai. O kodėl niekas nė necyptelėjo, kai paskutiniuoju laiku buvo suariama ir taip sunaikinama tūkstančiai hektarų pievų?! Dabar, sako, reikia jas „atstatyti“… Ar tokią agrarinę politiką galima laikyti mažesne nelaime už sausos žolytės deginimus?  

Švedijoje, Suomijoje ekologinės paskirties gaisrai pripažįstami ir naudojami. Kaip visada, tai toli gamtosaugoje pažengusios šalys. Jose daug painesnė miškų gaisrų įtaka biologinei įvairovei tyrinėjama rimtai. O tai sudėtingesni procesai, nei mūsų „vaikiški“ žaidimai privačioje pievoje. Mes tokio tipo idėjas priimame sunkiai, bet ateis laikas ir bus stebimasi dabartinėmis mūsų pažiūromis.