Pavasaris žadina ne tik gamtą, bet kartu atgaivina ir žmonių svajones, planus. Viena iš destruktyviausių žmogaus savybių – atidėliojimas. Prisimenate tą gerą indų posakį? Pasėk poelgį – gausi įprotį, pasėk įprotį – gausi charakterį, pasėk charakterį – gausi likimą. Kad nereiktų kaltinti viso pasaulio dėl likimo, nereikia savo apsileidimo ir tinginystės permesti Visatai ar Kūrėjui. Dairytis nėra reikalo, šiandien pat einame ir padarome bent menkutį naudingą darbą pirmiausiai dėl savęs, paskui dėl artimo. Kodėl gi vienas iš naudingų darbų negalėtų būti savo sodo įveisimas arba bent jau vienos obelaitės pasodinimas? Išsirinkti pačios skaniausios veislės obelaitę padės draugiški žinovai Laura ir Paulius, kurie ne tik prie mūsų akių iškas patinkantį medelį, bet ir pažers daugybę patarimų, kaip teisingai prižiūrėti sodinuką.  

Žemaičiai atrado Ignaliną

Visai šalia Ignalinos, Dindų kaime (Ignalinos sen.) prieš keletą metų apsigyveno jauna šeima iš Žemaitijos. Žinoma, smalsu, kaip jie atrado Ignaliną? „Važinėdavome pas draugus į Ignaliną, pas gimines į Švenčionis ir, susižavėję nuostabiomis vietomis, nusprendėme čia apsistoti. Nusprendėme greitai, tik ne taip greitai viską padarėme. Iš pradžių viename iš kolektyvinių sodų išsinuomojome namuką ir gyvenome važinėdami dirbti į Norvegiją. Tada Dindų kaime nusipirkome žemės ir pradėjome tvarkytis. Žinoma, namo remontas, kurį, kaip matote, po truputį kone visą perstatome, juda labai lėtai, bet mes ir neskubame. Gali gyventi ir lėtai mėgautis namų kūrimu, nes juk pirmiausia reikia susikurti veiklas, kurios padėtų išgyventi. Net ir senovėje žmonės pirma susiręsdavo pastogę gyvuliams ir įdirbdavo žemę, o tik paskiau trobesius statydavo. Tai ūkiško žmogaus požymis. Šiuose namuose tvarkomės jau 6-erius metus. Ana ten, arčiau ežero, dabar namus statosi ir mano sesuo, tad ši teritorija netrukus dar pagyvės… “, – pasakoja Paulius. 

Pačiame Dindų kaime jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių – vos keli, nes dalis sodybų tėra užimtos vietos vadinamųjų gamtos mylėtojų iš miesto, kurie atvyksta nuplikinti pievelių aplink namus, išsikepti grilyje mėsytės ir įkvėpti gryno oro. Naudos ir džiaugsmo – nei gamtai, nei vietos gyventojams. Nors šias apylinkes dar labai mėgsta žvejai. Žiemą, ką ten žiemą, iki pat šio savaitgalio aštuoniais automobiliais atvykstantys žvejai diena iš dienos ant Pravalo ežero ledo kasryt pastato po palapinių miestelį. Kone nauja bendruomenė. 

Nors ilgai žemaičiai rinkosi vietą namų kūrimui, išsirinko, matyt, pačią geriausią. 

Medelyno idėja  

Laura ir Paulius įsigiję nemažai žemės, stebėję aplinką, tyrinėję dirvožemį, nusprendė, kad tinkamiausia čia būtų auginti naudingiausius vaisius – obuolius. „Iš pradžių buvo minčių apie savo didelį sodą, bet kai viską paskaičiavome, supratome, kad kol kas ne. Dar ne dabar (kol žmonės pirmenybę teikia nekokybiškiems produktams ir jų sukeltoms pasekmėms esą mažinti reikalingiems dideliems kiekiams vaistų, tol  kokybiški produktai Lietuvos rinkoje tikrai nereikalingi – autor.) patiems auginti obuolius pardavimui, todėl nusprendėme įveisti medelyną, kad žmonės galėtų patys išsirinkti jiems tinkamiausią veislę, medelių tipą ir puoselėti juos patys“, – sako Laura. 

Kas tiesa, tai tiesa. Kai žmogus savo rankomis pasidaro ką nors, tą ką nors jis ima vertinti visai kitaip. Ten, kur reikia įdėti pastangų, tas ir turi vertę. Tokia toji žmogaus prigimtis. 

Iki kol pasodino pirmąsias obelaites, Laura ir Paulius nuėjo išties netrumpą kelią. Jie važinėjo po medelynus, konsultavosi ir dabar dar konsultuojasi su profesoriais ir dauginimo, ir veislių parinkimo, priežiūros kausimais, jei iškyla kažkokių sunkumų. Kol įveisė savo motininį sodelį, iš kurio dabar kuria visą medelyną, Dindų Rojaus sodų veisėjai padarė didžiulį įdirbį ir įgijo daug patirties. 

„Pirmieji žingsniai buvo kaip ir daugelio pradedančiųjų – lankymasis mugėse. Deja, net mugėse, kur, regis, susirenka tokių pačių ūkininkų, sodininkų ar amatininkių, labai daug apgavysčių. Atsiveža visai netinkamų, ar net nualintų sodinukų iš kaimyninės Lenkijos, kurios klimatas gerokai skiriasi nuo mūsų ir pavadina augalais iš savo ūkio. Toks medelis ir žiemos neišgyvena arba tiesiog merdi. Mes, rinkdami sodinukus motininiam sodui, vežėmės juos iš Molėtų, Kauno ir Pajūrio žinomų medelynų. Rezultatas pribloškė. Todėl ilgai derinome ir tarėmės su profesoriais, kokie poskiepiai ir veislės tinka mūsų kraštui. Gražus sodinukas vazonėlyje taip pat gali jus suklaidinti. Vazonėliuose auginami augalai auga tik „ant trąšų“ ir ne šiaip, o labai didelių kiekių. Nenustebkite, kad pasodintas sodinukas dar pirmus metus augs gražiai, o paskui gali pradėti nykti“, – vienas kitam antrina Laura ir Paulius. 

Patarimai ir išmanančiam

Sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Ignalinos TV apsilankė Dindų rojaus soduose ir užfiksavo daugybę svarbių Lauros ir Pauliaus patarimų, norintiems užsiauginti savo sodą, kuriame derėtų skaniausi obuoliai. Kaip sodinti, kaip prižiūrėti ir net genėjimo pagrindų – išgirsite Ignalinos TV laidoje SAVAITĖ. Žinoma, kabelinės televizijos žiūrovai jau viską pamatė ir sužinojo, na nespėjusieji laidos įrašą ras YuoTubeplatformoje. 

O jeigu norite gyvai pasitarti su žinovais, galite keliauti tiesiai į medelyną, įsigyti sodinukų (paskubėkite, kol neišvežė į muges) ir dar gauti naudingų patarimų. Atvykę į medelyną, gausite į rankas net du katalogus. Viename jų aprašytos koloninių obelaičių veislės (po 9 Eur), o kitame – senovinio medelio tipo veislės (po 7 Eur). O svajojantys apie bitelių dūzgesio ir liepų aromato terapiją savo sodyboje, gali medelyne įsigyti ir liepaičių sodinukų. 

Eik, ieškok, belsk ir tau bus atidaryta. Svarbiausia – padaryti pirmą žingsnį. 

Ignalinos TV nuotr.