Užkariautojų ir okupantų propaganda visada pateisina užkariavimus ir okupacijas. Kas per pastaruosius trisdešimt metų įdėmiau sekė Rusijos propagandinius kanalus (o kitokių per pastarąjį laikotarpį faktiškai nebeliko), tas pasakys, kad Kremlius nuostabiai sugeba pateisinti kiekvieną agresyvų savo žingsnį.

Tačiau Kremlius nieko naujo neišrado. Pagrindinės propagandos taisyklės remiasi samprotavimais apie istorines teises į teritorijas ir etnine giminyste. Pasinaudosiu laikraštyje „Novaja gazeta“, ko gero, vieninteliame nepriklausomame dabartinėje Rusijoje, kurio redaktorius – Nobelio taikos premijos laureatas Dmitrijus Muratovas, paskelbtu Valerijaus Širiajevo straipsniu „Pokrusto melas“ ir perpasakosiu, kuo remiasi Kremliaus propaganda.

Taigi, pagrindinės tezės, kuriomis okupantai teisina savo veiksmus, yra tokios:

– Jeigu kraštas priklausė mums 500 metų, o jūsų kraštu jis tapo tik per pastaruosius 50 metų – jūs okupantas.

– Jeigu kraštas priklausė jums 500 metų ir mums tik pastaruosius 50 metų, jis turi likti mums – sienos neliečiamos.

– Jeigu kraštas priklausė mums prieš 500 metų ir paskui jau niekada mums nepriklausė – jis turi priklausyti mums kaip tautos lopšys.

– Jeigu kuriame nors krašte gyvena dauguma mūsų tautos, kraštas turi priklausyti mums pagal apsisprendimo teisę.

– Jeigu kuriame nors krašte mūsų tautiečiai sudaro mažumą, kraštas turi priklausyti mums, nes mūsų mažuma turi būti apginta nuo priespaudos.

– Visos pirmiau išdėstytos taisyklės taikomos tik mums, ir niekada – jums. Mūsų svajonė apie didingumą – istorinė būtinybė. Jūsų svajonės apie didingumą – tai fašizmas.

Bet tai ne apie Ukrainą. Šią „nacionalizmo formulę“ 2001 m. paskelbė Stuart Kaufman knygoje „Šiuolaikinė neapykanta: simbolinė etninio karo politika“ (Modern Hatreds: The Symbolic Politics of Ethnic War). 

Dar plačiau karinės propagandos principus išdėstė lordas Arthur Ponsonbi (1871–1946) knygoje „Melas karo metu“ (Falsehood in war-time). O italų kilmės belgų istorikė Anne Morell savo disertacijoje „Pagrindiniai karo propagandos principai“  (Principes élémentaires de propagande de guerre) ištyrė visų XX ir pastarojo amžių karų ir kolonijinių konfliktų patirtį ir susistemino propagandos principus. Štai jie pagal A. Morelli:

1. Mes nenorime karo. Tai reiškia, kad priešas mūsų nekenčia ir nori užpulti mus pirmas.

2. Už viską yra atsakinga kita pusė. Net jeigu pirmieji užpuolėme mes, dėl to negeras priešo elgesys.

3. Priešingos šalies lyderis – tikras velnias. Priešo įvaizdžio personifikacija savo piliečių akyse – svarbiausia užduotis.

4. Mes kovojame už kilnius tikslus, o ne vaikomės savo interesų. Tai yra, mes nesame savanaudžiai.

5. Priešas tikslingai vykdo žiaurumus, mes – tik atsitiktinai. Istorijos apie suluošintus vaikus, koncentracijos stovyklas, meno objektų naikinimą, prievartą civilių atžvilgiu reiškia, kad priešo barbariškumas yra įgimta jo savybė.

6. Priešas naudoja uždraustus ginklus

7. Mūsų nuostoliai nereikšmingi, priešo nuostoliai didžiuliai. Realūs šalių nuostoliai bus nustatyti tik pasibaigus konfliktui.

8. Kultūros, meno atstovai, intelektualai palaiko mus.

9. Mūsų misija šventa.

10. Išdavikas yra kiekvienas, kuris suabejoja mūsų žiniasklaidos pranešimais. Propaganda neturi leisti jokių abejonių.

Tai tiek apie okupantų (Kremliaus) propagandą. Vargu ar čia reikalingi kokie nors komentarai.

O šiaip – kas moka rusiškai, tikrai patarčiau paskaitinėti „Novaja gazeta“ (Novayagazeta.ru), kol Kremlius ir jos dar neuždarė. Įdomių minčių ten būna, ir jeigu kritiškai į viską pažiūrėjus – dar daugiau jų gali kilti… Beje, šis laikraštis dar cituoja „Leningradskaja pravda“, kuri 1939 m. gruodžio 2 d., Sovietų Sąjungai užpuolus Suomiją, rašė:

„Susidūrė dviejų pasaulių armijos. Raudonoji armija – pati taikiausia, pati didvyriškiausia, galinga, aprūpinta šiuolaikine technika, ir Suomijos parsidavėliškos vyriausybės armija, kurią kapitalistai verčia žvanginti ginklais“.

Baigti „specoperaciją“ Kremlius planavo per 10 dienų. Tikėjosi, kad Raudonoji armija bus sutikta su gėlėmis. Čia apie Suomiją…