Laikas eina ir rajone jau beveik neliko gyvų pokario partizanų kovų liudininkų. Dauguma išėjusių savo atsiminimus paliko užrašę popieriuje (knygose, straipsniuose), įrašytus diktofonuose ar nufilmuotus, bet ne vieno liudininko ar dalyvio taip niekas ir nepakalbino, atsiminimų neužrašė. Šiandien spausdiname dar 1992 m. V. Almonaičio užrašytus partizano Jono Aldusevičiaus-Kilpos, 1941 m. sukilimo dalyvio iš Krivasalio (Linkmenų sen.) atsiminimus. Jis gimė 1921 m., jau Amžinybėje. Juos redakcijai perdavė Antano Terlecko sūnus Ramūnas, dirbantis „Verslo žinių“ redaktoriumi.

1941 m. sukilimas Krivasalyje

Krivasalio kaime sukilėliams vadovavo mokytojas Striška. Jis gyveno Saldutiškyje, o dirbo Krivasalio pradinėje mokykloje. Mokyklos pastate (kur dabar vila) susikūrė štabas. Sukilėlių grupė susikūrė maždaug po dviejų dienų nuo karo pradžios. Be mokytojo Striškos ir manęs, grupei priklausė šie Krivasalio kaimo vyrai: Jonas Avižienis, Juozo, gim.1912, Antanas Paznėkas, Mykolo, gim.1912 m., Anupras Krinickas, Alekso, gim.1906 m., Jonas Krinickas, Alekso, gim. 1908 m. (Anupro brolis), Antanas Krinickas, Antano, gim. 1918 m. (minėtųjų Krinickų pusbrolis), Jonas Avižienis, Adolfo, gim.1922 m., Kazys Terleckas, Viktoro, gim. 1924 m., Jonas Mičėnas, Antano, gim. 1912 m., Alfonsas Mičėnas, Antano, gim.1921 m. (Jono brolis). Iš viso grupėje buvo apie 15 vyrų. Dauguma prie ginklų buvo pripratę, nes, prieš ateinant bolševikams, priklausė Krivasalio šaulių būriui, kuriam vadovavo Jonas Mičėnas. Be to, jis ir jo brolis Alfonsas tarnavo vidaus policijoje Kaltanėnuose, o Anupras ir Jonas Krinickai – pasienio policijoje. Būrys, matyt, galėjo būti dar didesnis, bet dalis apylinkės šaulių tuo metu jau buvo išvežti į Sibirą. Būrys apsiginklavo šaulių ginklais, nes bolševikams jų niekas neatidavė.

Kol per apylinkę traukėsi pagrindinės rusų pajėgos, mes laukėme miške. Kai kariuomenė jau buvo už Tauragnų, pradėjome veikti. Maždaug birželio 23 d. jau turėjome valdžią. Striška klausė radijo ir informuodavo mus apie įvykius Kaune ir kitur. Mes kontroliavome Krivasalio, Pakiaunio kaimų apylinkes. Didesnių susirėmimų su sovietų kariuomene neturėjome, bet susišaudymų su atsiliekančiais rusų kariais buvo. Prie Ažuraisčio kaimo apsupom rusų kapitoną, politruką, kuris pats nusišovė. Įdomu tai, kad pas jį radome žemėlapį su pažymėtais kaimais, kuriuose susikūrė partizanų būriai. Po to mūsų būrys vieną rusų politruką ir vieną kareivį nušovė prie Kiauno ežero, ties geležinkeliu.

Veikėme iki rugsėjo pabaigos. Galiausiai gavome vokiečių įsakymą sunešti ginklus į Saldutiškį. Dalį jų teko atiduoti ir veiklą baigti.

Sukilimo dalyvių likimas įvairus. Vieni emigravo (Kanadoje apsigyveno J. Avižienis, JAV – A. Krinickas), broliai Mičėnai pasitraukė į Lenkiją. Aš ir dar keli vėliau tapome partizanais.

Sukilėliai Saldutiškyje ir Linkmenyse 

Sukilėlių būrys susikūrė ir Saldutiškyje. Jie veikė aktyviai, net sustabdė traukinį, važiavusį į Švenčionėlius. O jame kaip tik buvo vienas politrukas ir keli rusų kareiviai. Gerai neprisimenu, bet, atrodo, Saldutiškio būriui vadovavo Telksnys, buvęs šaulių būrio vadas. Jis po karo bandė pasislėpti Klaipėdos krašte, bet jį atpažino ir vėliau jis dingo.

Atskiras būrys taip pat susiformavo Linkmenyse. Linkmeniškiai pasižymėjo, kai prie Šiškinių kaimo nukovė 7 rusų kareivius, kurie pėsti traukėsi plentu nuo Kuktiškių. Linkmenų būriui vadovavo Adomas Lunius iš Pažiezdrės kaimo. Jis po to susitepė, prisidėjo prie žydų šaudymo, o dar vėliau tarnavo rusų armijoje, net Reichstagą įturmavo. Vis dėlto, vėliau NKVD jį demaskavo.

Susitikimas su K. Škirpa Vokietijoje

1942 m. liepą vokiečiai mane išvežė darbams į Vokietiją. Pakeliui 6 paras Vilniuje praleidau, žydų gete. Vėliau gyvenau Berlyne, dirbau vienoje firmoje šlifuotoju. Kai atitarnavau metus, atsirado galimybė gauti atostogų ir grįžti į Lietuvą, bet nežinojau, kaip susitvarkyti dokumentus. Tada aš ir Vytautas Mituzas iš Joniškėlio nuvažiavome į Lietuvių sąjungą, kuriai vadovavo Kazys Škirpa. Jo neradome, bet buvo jo pavaduotojas, mokytojas iš Saldutiškio. Jis ir Krivasalį žinojo. Besikalbant, atėjo ir K. Škirpa, nusivedė į savo kabinetą. Prisiminėm sukilimą, dvi valandas šnekėjom! K. Škirpa apsiverkė, sako: „Jūs, jei gyvi būsit, parvažiuosit namo, tai atgal negrįžkite, būsite reikalingi ir ten. Bet sunkumų turėsite labai daug. Prašvintančios Lietuvos galite ir nesulaukti. Pažiūrėkit, štai turiu knygą – 9 tūkstančiai lietuvių, vargstančių Hitlerio labui. Bet jei aš nežūsiu, tai nežus ir ši knyga. Tada mes ją ir paskaitysim. O jūs sugrįžkit, aš sugrįšiu tik tada, kai skaisčiąją saulutę užtemdys plieno paukščiai!“

K. Škirpa paskambino į Darbo fronto organizaciją, išsiaiškino, kad ji turi sutvarkyti dokumentus. Galiausiai, kai jau buvau atidirbęs metus ir 2 mėnesius, gavau 18 parų atostogų ir 1943 m. rugsėjį grįžau į Lietuvą. Atgal, kaip rekomendavo K. Škirpa, nebevažiavau. Įsidarbinau Saldutiškio girininkijoje kirtiku. Niekas neieškojo.

Krivasalio partizanų būrys

Frontas per mūsų kaimą persirito 1944 m. liepos 12-ąją. Liepos 13-ąją jau atėjo rusai. Iš pradžių buvo ramu, bet rusai frontininkai patys mums pasakė: „Mūsų nebijokit, bijokit tų, kurie ateis po mūsų – NKVD“. Rugpjūčio 24-ąją paskelbė pirmą mobilizaciją. Aš ir kiti vyrai pradėjome slapstytis. Rusai pradėjo gaudyti, daryti „valymus“, po trobas eiti. Pirmą kartą rugpjūčio pabaigoje miške vienmarškiniai pasislėpėm. Vakarop pagrioviu ėjome į kaimą ir vos sučežėjom, rusai tuoj apšaudė. Tai vėl į mišką grįžom…

Po šio įvykio Antanas Krinickas, kuris tapo mūsų būrio vadu, sako: „Ginkluotis reikia, burtis didesnėm grupėm“. Ir pradėjom. Ginklų netrūko. Kai kurie šauliai, 1941 m. sukilėliai, vokiečiams visų ginklų neatidavė, laikė rūsiuose. Juodapurvyje (Švenčionių r.), frontui slenkant, visa vokiečių mašina su ginklais apvirto. Mūsų būriui vadas gavo du kulkosvaidžius „Zeabebruno“ (gali būti, kad juos išsaugojant prisidėjo buvęs šaulys Kralikauskas iš Saldutiškio). Vieną kulkosvaidį gavau aš. Vokiškas, 700 šūvių per minutę!

Būriui pradžioje priklausė 16 ar 18 vyrų. Iš Krivasalio: Antanas Krinickas, Antano, gim.1918, buvęs policininkas, 1941 m. sukilimo dalyvis, būrio vadas, slapyvardžiu Romelis, aš – Jonas Aldusevičius-Kilpa, buvau būrio virėju, Antanas Avižienis, Adolfo, gim. 1920 m., Bronius Avižienis, Adolfo, gim.1925 m., Edvardas Drūteika, Anupro, gim. 1924 m., Pranas Ramonas, Kajetono, gim. 1921 m., Bronius Terleckas, Viktoro, gim. 1919 m., Kazys Terleckas, Viktoro, gim. 1924 m., Juozas Ramankevičius, Juozo, gim. 1922 m., Juozas Menčinskas, Igno, gim. 1916 m., Albertas Krinickas, Jono, gim. 1920 m., vado pusbrolis ir Kazys Paznėkas, Stasio, gim. 1924 m. Taip pat Stasys Kubiliūnas iš Biržijos k. (prie Kaltanėnų), vado pavaduotojas, iš Bendrovės k.: Juozas Žukauskas, Nikodemas (ar Mikodamas) Pyragis, Bronius Pyragis, Juozo, gim. apie 1926 m. Dar kelių neprisimenu.

Pirmą bunkerį įsirengėm prie Kiauno ežero ir Kiaunos upės, Zablatiškės miške. Bunkeris buvo nemažas, 7 m ilgio su tualetu viduje. Ten, bunkeryje, rugsėjį davėme priesaiką, gavome slapyvardžius. Prisiekėme vadui A. Krinickui, kuris jau buvo prisiekęs štabui. Iš pradžių bunkeryje laikydavomės tik naktį, o dieną namuose dirbdavom. Nuo gruodžio jau gyvenome tik bunkeryje, ėmėme veikti aktyviau. Vykdydavome ekspedicijas. Naikinom stribus, rusų pareigūnus. Dalyvavau ekspedicijoje, kai norėjome nušauti stribą Karnacką. Šešias valandas pasaloje sniege išgulėjau. O jis neatėjo.

Oficialiai mes vadinomės LLA vanagais. Mūsų štabas buvo Paluknio miškuose prie Girutiškio kaimo. Gruodį į mūsų būrį atvyko rinktinės vadas. Aš sargyboje stovėjau, o jis atėjo visai ne iš tos pusės, tai vos nenušoviau. Jis atėjo ir sako: „Aš rinktinės vadas Kirvis“. Iš kitų girdėjau, kad, prieš išeidamas į mišką, jis dirbo mokytoju Vilniuje.

Desantas

Berods tai buvo 1944 m. spalio mėnesį (tai buvo 1944 m. gruodžio 24 d. – red.). Mūsų būrys ką tik buvo įsirengęs bunkerį. Tuokart sėdėjau namie. Girdžiu – virš galvos burzgia lėktuvas. Žiūriu pro langą – ateina toks su zuikio ausim. Ogi tai Vladas Kliukas iš Mineiškiemio! Sako: „Nusileidome septyniese. Bet atitrūko nuo parašiuto vienas krovinys su šoviniais. Padėkite surasti“. Būrio vyrai pradėjo ieškoti ir šovinius rado prie kelio į Rukšėnus.

Tarp desantininkų dar atpažinau Joną Baranauską iš Linkmenų. Kiti taip pat buvo vietiniai – vienas iš Linkmenų, kiti švenčioniškiai. Desantininkai save taip pat vadino LLA vanagais. Jie pasakojo, kad juos apmokė lietuviai karininkai kažkur Karaliaučiaus srityje. Sakė, kad iš viso jų išmetė tris grupes, kurios vadinosi „Rugys“, „Griežčio brolis“ ir „Griežtis“. Viena nusileido prie Panevėžio, kita prie Ukmergės, o „Griežtis“ – čia, Krivasalyje. Desantininkai buvo gerai ginkluoti, turėjo po automatą, pistoletą, vieną ar du kulkosvaidžius, pakankamai maisto, radijo aparatūrą. Vienas grupės narys buvo radistas. Paėmėme arklį ir juos nuvežėme į mūsų bunkerį. Po dviejų dienų Romelis išvežė kitur.

Kauno bunkeris

Sausio pradžioje Romelis gavo žinią – turim išsikraustyti, mūsų bunkerį puls. Skubiai pasitraukėm, o ryte jau puolė tuščią bunkerį. Laikinai prisiglaudėme Margio bunkeryje, kuriame laikėsi Šiškinių kaimo būrys. Taigi, gyvenome pas juos, o netoliese, už kelių šimtų metrų, kasėme savo bunkerį. 3 paras dirbome. Bunkeris išėjo didelis – 8×10 m. Viduje susimūrijom krosnį. Viršuje 1 m žemės sluoksnį užpylėme. Įrengėme 2 įėjimus, aplinkui daug apkasų iškasėme. Pavadinome Kauno bunkeriu.

Būrys gerokai padidėjo. Prisimenu, kad į jį įsijungė šie vyrai: Gilbertas Noreikis-Karvelis, gim. 1921 m., iš Rukšėnų k., Anupras Dubauskas, Anupro, gim. 1920 m., iš Krivasalio, Juozapas Dubauskas, Anupro, gim. apie 1926 m., iš Krivasalio, minėtojo brolis, Vladas Šerėnas, gim. 1916 m., iš Varaučiškės k., Antanas Menčinskas, Igno, gim. 1912 m., iš Krivasalio k., Jurgis Menčinskas, Igno, gim. 1920 m., iš Krivasalio, minėtojo brolis, Adomas Paznėkas, Liudo, gim. 1924 m. iš Krivasalio, Algis Paznėkas, Jono, gim. 1926 m, iš Krivasalio, minėtojo pusbrolis, Edvardas Radušis, gim. 1921 m., iš Šakarvos k., Česlovas Alinauskas, gim. 1914 m., kilęs iš Joniškio (Molėtų r.), bet gyvenęs Krivasalyje, Jonas Čestas, Kazio, gim. apie 1910–1912 m., iš Krivasalio, dar partizanas, slapyvardžiu Ąžuolas. Kitų vardais neprisimenu, bet žinau, kad buvo vyrų nuo Kuktiškių, Labanoro, Anykščių. Iš viso – apie 50 partizanų.

Būryje buvo ir vienas vokietis, buvęs karininkas vardu Richardas. Jis ir du kiti vokiečių karininkai atsiliko nuo fronto. Visi turėjo po kulkosvaidį. Laukagalio kaime (prie Labanoro) jie apšaudė rusų koloną. Du vokiečiai žuvo, o Richardas liko gyvas, susirado mūsų štabą. Iš ten jį mums kaip eilinį kovotoją atsiuntė. Tuo metu susižeidė (išsinarino koją) ir namuose gydėsi S. Kubiliūnas, tai vado pavaduotoju buvo paskirtas Tarakavičius, kilęs nuo Joniškio (Molėtų r.).

Vyrai nesėdėjo bunkeryje rankų sudėję. Dažnai vykdavo į ekspedicijas. Kartais važiuodavo toli, net į Joniškio apylinkes, kurias gerai žinojo Tarakavičius. Deja, apie tas išvykas plačiau papasakoti negaliu, nes aš buvau virėju ir dažniausiai manęs kartu neimdavo.

Ekspedicija į Paramą

Šiškinių būrio vyrai taip pat rengdavo įvairias ekspedicijas. Viena jų baigėsi blogai. 1945-ųjų kovo pradžioje prie Paramo kaimo (jis buvo ten, kur baigiasi Aiseto ežeras, o prasideda Galuono) susidūrė su stribais. Žuvo trys partizanai – Adolfas Guiga, Pelanis (abu iš Šiškinių k.) ir Stumbras. Nušovė ir kelis stribus.

Saldutiškio stribai

Saldutiškyje stribų buvo daugiau nei dešimt. Kai kuriuos prisimenu: Stasiūnas iš Saldutiškio. Bežemis, anksčiau dirbo darbininku lentpjūvėje, vėliau nusibastė į Kaliningradą, gavo ten tarnybą, bet kažkas jį pakorė, Antanas Karnackas, benamis, iš kalvio šeimos kilęs, Viškelis iš Saldutiškio, taip pat bežemis, iki išeidamas į stribus, padieniu darbininku dirbo, Kavaliauskas iš Saldutiškio, mažažemio ūkininko sūnus. Jį 1945 m. partizanai nušovė, du broliai Pečiuliai iš Ignalinos, dar vieno pavardės neprisimenu, tik žinau, kad anksčiau buvo piemeniu pas ūkininką Deveikį, rusas Mikniovas, kilęs nuo Joniškio.

Kauno ir Margio bunkerių sunaikinimas

1945 m. kovo 10 d. atskrido karo transporto lėktuvas ir ėmė sukti ratus virš miško. Vokietis Richardas, kare patyręs, sako – žvalgo, rytoj ateis. Į netolimą Vasiuliškės kaimą atvažiavo esą karo telefonistai. Kaip vėliau sužinojome, tai jie čia ruošėsi – atvežė medikus, bintų krūvas ir kt. Pasiuntėme į Vasiuliškę žvalgybą, bet ji, deja, nieko nesužinojo. Žodžiu, pavojų nujautėme, bet jo neįvertinome. Tada bunkeryje buvo apie 50 vyrų.

Vakare 12 būrio vyrų, vadovaujant Romeliui, išvažiavo į Padumblės kaimą prie Labanoro. Aš su Šerėnu grįžau namo, pasiėmiau maisto ir antrą valandą parėjau į bunkerį. Visur buvo ramu. Kovo 11-osios rytą viriau pusryčius. Jų nesulaukęs, Antanas Avižienis atėjo pas mane į virtuvę (ji buvo įrengta kiek toliau nuo pagrindinio bunkerio) „užkirsti“. tai buvo paskutiniai jo pusryčiai… Gal 7 vai. ryto girdžiu – šūvis Labanoro pusėje. Tai rusai signalinę raketą iššovė. Vos spėjau į bunkerį nubėgti, kai prasidėjo kautynės. Mūsų pozicija buvo gera – kalvoje, apkasuose. Kareiviai gi slėnyje, atviroj vietoj. Vos jie pakyla, tai mūsiškiai ir šienauja. Kadangi vadas buvo išvykęs, būriui vadovavo Ąžuolas ir V. Šerėnas. Rusų buvo labai daug. Nors nemažai nukovėme, matėsi, kad neapsiginsime. Ėmėme trauktis. Vieną bunkerio angą apšaudė smarkiai, kitą kiek mažiau. Sakau Antanui Avižieniui – traukiamės, šok, kol nevėlu… Aš iššokau ir bėgu, šliaužiu į raistą. Mačiau, kaip mane iš kulkosvaidžio apšaudė. Dvi kulkos kliudė, viena išilgai kūno perėjo. Nukritau ir guliu. Pastebėjau, kad į mane šaudęs kareivis nukreipė kulkosvaidį į bunkerį ir ėmė link jo bėgti. Aš tada pasikėliau (dar jėgų užteko) ir – pirmyn į raistą. Čia radau 26 būrio vyrus. Taigi 12 atsitraukti nesugebėjo, žuvo: M. Pyragis, P. Ramonas, K. Terleckas, A. Avižienis, J. Menčinskas, A. ir J. Dubauskai, A. Paznėkas, J. Gestas, trijų neatsimenu.

Raiste mus dar kurį laiką kryžma ugnimi 1 m aukštyje apšaudė. Nutarėme trauktis pro Gatakiemį, Aisetą, Kemėšio miškan. Aš likau Navazų k. pas Liudviką Katiną gydytis. Būrys (traukėsi toliau ir prie Kavaliukų k. susidūrė su Saldutiškio stribais. Jie du stribus nušovė, bet žuvo partizanas Ignas Paznėkas (pats netyčia granata susisprogdino).

Kol vyko mūšis prie Kauno bunkerio, Šiškinių nekliudė. Kai atsitraukinėjom, Vladas Šerėnas ir Albinas Krinickas bėgo pro Margio bunkerį. Susitiko jų vadą Apolinarą Juršį-Vytenį. Sako: „Traukimės kartu“. Bet Vytenis: „Kirvis neleidžia“ (pas juos buvo rinktinės vadas Kirvis). „Pasimuš keli stribai ten su Krivasalio būriu, o mūsų nekliudys“, – taip manė Kirvis.

Bet puolė ir juos. Visą dieną kovėsi. Vakarop atėjo iš Paluknio (kur buvo štabas) pagalba ir kuriam laikui rusus nustūmė. Tačiau, kai priėjo prie Margio bunkerio, tie jų neprisileido. Tai kas, kad žino slapyvardžius, juk Kauno bunkeris jau paimtas. Tai provokacija – taip manė šiškiniai. Neprisileido ir net apšaudė vyrus iš Paluknio. Sako, net 3 nušovė. O rusai kovo 12 d. sulaukė pastiprinimo (atvažiavo siauruku traukinukas iš Panevėžio, koks 100 vežimų po 4–5 kareivius) ir ryte puolė iš naujo. Bet tik kitą (t. y. kovo 13) dieną Margio bunkeri užėmė. Išsprogdino juos.

Iš Šiškinių bunkerio žuvo visi 50, mūsų – 12. Dar jie rado nespėtą palaidoti (žuvo išvakarėse) partizaną Pelanį. Nežinau kaip kiti, bet dabar 78 žuvusius suskaičiuojam.

Žiaurus Paznėkų šeimos likimas

Mūsų būrio partizano Igno Paznėko (kuris susisprogdino granata) tėvus užverbavo Saldutiškio stribai. Davė tėvui šautuvą, sako, nušauk Krinicką. Atėjo partizanai. Jis pradėjo ginklu gąsdinti, švaistytis, tai būrys nušovė jį ir jo žmoną.

Partizanų gretos retėjo

Aš pagijau, tačiau jau buvau mažai kam tinkamas. 1945 m. liepos 19 d. legalizavausi. O Krivasalio būrys veikė dar ilgai. Jo vadas Antanas Krinickas-Romelis žuvo 1948 m. Labanoro miestelyje. Labai beprasmiškai. Jis labai susipyko su Labanoro būrio partizanų vadu Zaptoriumi (berods, jo slapyvardis buvo Tigras). Jis norėjo Zaptorių nušauti, bet nepasisekė, tad Zaptorius jį nušovė.

Po A. Krinicko žuvimo liko paskutinė partizanų grupė apie 19–20 žmonių. Jiems vadovavo Juozas Kaušyla iš Kiauneliškio. Jie žuvo netoliese buvusio Margio bunkerio.