Kartais tikrieji gyvenimo pašaukimai mus pasiveja jau brandžiame amžiuje. Tuomet laikas, likęs ne dvejonėms, o širdžiai mieliems darbams, neša kitokį įprasminimą ir nepamatuojamą vertę. Dešimtmečiais sukaupti aplinkos grožio regėjimai ir jutimai linkmeniškei Aldonai VERBICKIENEI virsta spalvingais tapybos darbais, atskleidžiančiais dzūkišką autorės charakterį. 

Linkmenų krašto žmonės gerai pažįsta ilgametę medicinos darbuotoją – felčerę, slaugytoją A. Verbickienę, kurios rūpestyje ir priežiūroje užaugo ne viena karta. Tačiau daugelis net nežino, kaip jauna dzūkaitė, nuo Daugų, pasirinko savo profesiją, kokį talentą atidėjo rytdienai.

„Penktoje klasėje sunkiai susirgau. Mama vežiojo pas gydytojus į Alytų, bet tikslios diagnozės jie niekaip nenustatė. Tik tuomet, kai jau praradau sąmonę, medikams pavyko išsiaiškinti, kad sergu vidurių šiltine. Iš suaugusių pasakojimų supratau, jog visas užtemptas laikas tai – gydytojos klaida. Tuomet ir nusprendžiau suaugusi būti medike ir visada sąžiningai dirbti savo darbą.

Šeimoje buvau vyriausia iš penkių vaikų. Gyvenome sunkiai, nes studijų pasirinkimo metais, tėvai statėsi namus, o man norėjosi kuo greičiau atsistoti ant savo kojų – būti savarankiškai. Studijoms pasirinkau Kauno Prano Mažylio medicinos mokyklą. Bet nuvažiavus su dokumentais, apniko abejonės. Nuo mažumės mėgau piešti ir sekėsi, mokykloje man atitekdavo įvairūs apipavidalinimo darbai, todėl, vaikščiodama aplinkui Stepo Žuko dailės technikumo pastatą, mąsčiau apie garsių dailininkų likimus. Visi patyrė daug neteisybės ir skurdo. Visgi, medicinos darbuotojo ateitis buvo konkretesnė, todėl, palikusi svajones apie tapybą, žengiau į realią ir apčiuopiamą pagalbą žmonėms ir pasirinkau felčerės kelią. Tais laikais daugelis studentų vertėmės labai sunkiai. Laisvės alėjoje sustodavau prie parduotuvių vitrinų, nužvelgdavau patrauklias prekes ir vėl nueidavau tolyn… Vienu paltu dalinomės su gretimo kambario mergina, jei norėdavome eiti į kiną. Per vasaros atostogas dirbdavau melioracijoje, kad mokslo metai būtų kažkiek materialiai lengvesni. Vėliau pavyko įsidarbinti Kauno klinikose – tuomet ir studijavau, ir turėjau didelę medicininio darbo praktiką. Kartais visas miegas sutilpdavo į keletą valandų, kurios prabėgdavo galvą parėmus rankomis, sėdint prie stalo. 

Baigiant medicinos mokyklą, gavau pasiūlymą likti tose pačiose klinikose, bet viliojo gyvenimas kaime. Jei dabar, tikrai pasilikčiau mieste, nes atsiveria daugiau savęs realizavimo galimybių, įvairių sąlygų profesiniam tobulėjimui“, – pasakoja Aldona Verbickienė.

Pirmoji pašnekovės darbovietė liko gimtajame Alytaus rajone – Alovės medicinos punkte, vėliau Aldona dirbo Pavartėnuose, arčiau tėvų namų. Kiekvieną rytą iš gimtųjų Daugų jauna felčerė važiuodavo šešetą kilometrų į darbą, geriausias transportas tais laikais buvo dviratis.

1978 m., jau su vyru, atvyko į „Vilties“ kolūkį ir apsigyveno Linkmenyse. Antalksnės medicinos punkte prabėgo 25 felčerės darbo metai. Dienos ir naktys praskriejo vizitacijose, ligonių lankyme, skubiuose iškvietimuose. Daug vandens nutekėjo nuo tos laiko atkarpos, bet Aldona gerai įsiminė atvejį, kuomet gaivino ir gelbėjo skenduolį – moksleivį iš Utenos, po abitūros egzaminų su draugais atvykusį pasimaudyti ežere… Felčerė prisimena, kaip nelaimėlį transportavo į Ignalinos ligoninę, kur priėmė gydytoja V. Kamarauskaitė, buvo skubiai iškvieta reabilitologų brigada. Medikai sunkiai dirbo visą naktį, kol pagaliau atstatė vaikino organizmo gyvybines funkcijas.

Felčerė Aldona, atidavusi nukentėjusį į kitų medikų rankas ir nurimus adrenalinui, pastebėjo, kad pati kruvina, purvina ir basa, nes apavą užmiršusi ežero pakrantėje. Dar laukė nemigo ir nerimo kupina naktis – ar bus išgelbėtas tas jaunuolis?.. Per naktį skambino į ligoninės skyrių, teiraudamasi apie vaikino būklę…

„Basutes prie ežero radau jau kitą rytą. Džiaugiausi, kad mano gaivintas žmogus išgyveno, kad mums, medicinos darbuotojams, pavyko.

Anuomet kaimuose buvo daug naujagimių, vaikų, didelės šeimos. Felčeriui visada buvo darbo, reikalaujančio atsakomybės, tikslumo, pasiaukojimo. Nuo 2001 m. persikėliau į Linkmenų punktą, vėliau ambulatoriją. Keičiantis pareigybėms, felčerių specialybės kaip ir neliko, tapau slaugytoja. Darbas su gydytoju nereikalavo jau tokios atsakomybės ir veiklos spektro, nei ankstesnis. 

Jeigu tektų rinktis antrą kartą, pasirinkčiau tą patį kelią – mediciną. Tik būtinai stočiau į institutą ir pasilikčiau mieste, kur gilinčiau profesines žinias, tobulėčiau, realizuočiau save pagal galimybes. Visada mylėjau savo darbą, niekada nesigailėjau padėdama žmonėms“, – sako gerai žinoma Linkmenų krašte medikė. 

Aldona visada rasdavo laiko mezgimui, nėrimui. Ir tapymas lėtai ir palengva sugrįžo į jos gyvenimą. Įvairiomis progomis gimę paveikslai keliaudavo į giminių, draugų, kaimynų namus. Pasak pašnekovės, kadangi apie dailę nieko profesionaliai nenusimano, daugelį dalykų atranda pati, mokosi internete, eksperimentuoja. Tapymas virto neatsiejama gyvenimo ir saviraiškos dalimi. Namai užpildyti paveiksluose išgauta žydėjimų šviesa, gamtos detalių sodriomis spalvomis, ramybe ir romantika. Aldona svajoja tapyti žmones judesyje, ateityje išmėginti kitokias technikas.

Visgi, širdis dažnai nuveda į gimtinės prisiminimus, kuriuose – senas kaimas Dzūkijoje, tėvų namai ir prabėgusi vaikystė. Ten – kelio pradžia ir užauginta joje meilė gamtai, artimui, knygai. Ten – įskiepytas gėrio supratimas ir kantrybė. Kiek perskaityta knygų, tiesiog „ryte rytos“ – žavėtasi Justino Marcinkevičiaus poezija, skaityta Alfonso Maldonio, gyvenusio kaimynystėje, kūryba, neužmirštami Ernesto Hemingvėjaus kūriniai, rusų klasikai ir begalė kitų knygų, formavusių charakterį ir pažiūras.

„Gyvenime nemėgstu melo, netoleruoju neteisybės. Visai nesvarbu, kokiai tautai priklauso žmogus ar kokią religiją išpažįsta… Svarbiausia, kad jis būtų ŽMOGUMI. Aukščiausias pasirinko, kokią asmenybę sukurti, nes kiekvienas esame Dievo kūrinys ir Jo rankose visų mūsų likimai. 

Melstis galima dirbant, kuriant, prisėdus ant akmens. Aukščiausias yra mumyse ir visur“, – sako Aldona Verbickienė. Jos atmintyje giliai įsirėžė Justino Marcinkevičiaus poemos „Kraujas ir pelenai“ citata – „Tu privalai degti, kad nebūtų deginami žmonės“. 

Prieš daugelį metų ši citata vedė jauną dzūkaitę į rašomos laisvos temos pasirinkimus, kuriuose tilpo jos ateities svajonės ir jaunatviški lūkesčiai. Bėgant metams, mintys materializavosi – liko degimas, kupinas sodraus pasaulio regėjimo ir dvasinės šviesos, kurią autorė dovanoja kiekvienam, jautriai prisilietusiam prie jos tapybos darbų.

P. S. Birželio mėnesį organizuojama Aldonos Verbickienės tapybos paroda Linkmenų bibliotekos filiale.   

Autorės nuotr.