Prieš trejus metus įgyvendinus pertvarką Valstybinių miškų urėdijoje, įvyko nemažai pokyčių. Vienas jų – naujas vadovas. Kalbėjomės su Ignalinos regioninio padalinio vadove Aurelija Kaupiene. 

Kokių sulaukta administravimo pokyčių? 

Iš esmės miškininkai vykdo tą pačią veiklą. Taip pat sodiname, kertame, tiesiame kelius, vykdome priešgaisrinė apsaugą. Miškininkystės funkcijos beveik nepasikeitė ir žmonių darbas miškuose nepasikeitė daugiau nei kažkur kitur, kur vyksta pertvarkos dėl technologijų įtakos ir dėl paties besikeičiančio pasaulio. 

Anksčiau buvo centralizuotos bendrosios funkcijos. Tai čia jau yra pokyčių. Mes nebe juridinis asmuo, kaip kad buvo urėdijose. Dabar yra 26 regioniniai padaliniai. Ignalinos regioninis padalinys – susijungę dvi skirtingos Ignalinos ir Zarasų buvusios urėdijos. Jo plotas padidėjo kone dvigubai. Tokiu būdu centralizavosi buhalterija, viešieji pirkimai, turto valdymas, o miškuose darbai nepakito. 

Kokį plotą Ignalinos krašte užima miškai?

Mes patikėjimo teise valdome maždaug 42 tūkst. ha miškų. Pagal dokumentus žinome, kad taip yra, bet tiksliai nusakyti plotą yra labai sunku, nes jis yra labai kintantis. Labai daug miškų yra valstybinės reikšmės, bet nepatikėjimo teise. Mes juos iš dalies prižiūrime. Kiti plotai yra perduodami, nes vyksta žemės reforma ir maždaug pusė miškų yra privatūs, bet dar apie 10 proc. yra skirti privatizacijai, todėl yra tarsi laisvas žemės fondas mišku. Šiuo metu vyksta labai intensyvus perdavimas, todėl mūsų padalinyje valstybinių miškų šiek tiek daugėja. 

Jei kalbėtume bendrai apie tuos 42 tūkst. hektarų, tai iš jų daugiau nei pusė yra Ignalinos, o kita dalis Zarasų, Švenčionėlių, Utenos ir Anykščių savivaldybėse. Mes dirbame penkių savivaldybių teritorijose. Todėl tas administravimas yra pakankamai sudėtingas, bet yra sistema, sugebame susikalbėti ir viską laiku susitvarkyti. 

Žmonės nuogąstauja, kad miškų mažėja. Miškų nemažėja, priešingai – daugėja, nes mes 10 metų darome miškotvarkos projektą ir miškingumas konkrečiai Ignalinos padalinyje padidėjo iki 38,8 proc., o buvo 38,6 proc. Padaugėjo dėl to, kad mes įveisiame nemažai miškų, gauname daug naujų miškų. Tikrai nėra pavojaus, kad miško nebeliks. 

Miško žemę paversti kitomis naudmenomis yra praktiška neįmanomas dalykas. Miškų įstatyme aprašytas labai griežtas reglamentas, kontroliuojantis tai. Taigi, miško paskirtį galima pakeisti tik labais išskirtiniais atvejais ir tik strateginiams objektams įrengti: gynybai, tam tikro kelio statybai, bet negali žmogus nusipirkti miško sklypą ir pasistatyti namą. Niekaip neįmanoma. 

Ar tebevykdoma kelių priežiūra po medienos vežimo? 

Skraidyti su mediena nemokame, tenka važiuoti keliais. Natūralu, kad keliai kažkiek gadinami. Miško keliai iš dalies yra bendro naudojimo ir skirti visiems, o kasmet skiriamos didžiulės lėšos, kurias administruoja urėdija ir kasmet sudaryta komisija nusprendžia, kokius ir kaip kelius remontuoti. O ten, kur vyksta mūsų kirtimai, mes bet kuriuo atveju įsipareigojame sutvarkyti šitą kelią. 

Kirtimų metu ir sandėliavimo metu neįmanoma padaryti taip, kad visiškai nejaustų kelias medienos išvežimo. Ten, kur mes kertame, ten viską sutvarkome. Su seniūnais yra suderinama kiekviena sandėliavimo vieta. 

Žmogui nėra skirtumo, kaip mes sutvarkome. Turime savo techniką (greiderius, peilius, žvyrovežį), bet jei reikia sudėtingesnės technikos, samdome rangovą. 

Šiuo metu N. Daugėliškio girininkijos pastatas jau turi naujus šeimininkus? Ar ir kitų girininkijų pastatai keliaus į kitas rankas? 

Mūsų urėdija stengiasi tvarkytis ūkiškai ir ekonomiškai. Anksčiau buvo tradicijos, jog girininkijoje gyvena girininkas su šeima ir pavaduotojas, todėl tie pastatai buvo labai dideli. Šiuo metu jie jau yra ganėtinai prastos būklės ir nebeatitinka elementarių reikalavimų. Žmonės juose nebegyvena. Mes šiuos pastatus perdavėme valstybei, t. y. turto bankui, o pinigai už juos atitenka valstybės biudžetui. O mes administracines patalpas perkeliame kitur ir įrengiame žmonėms geresnes sąlygas. Tarkim, N. Daugėliškio administracinės patalpos perkeltos į Ignaliną. Dirbtuvių kieme yra sutvarkytas namelis. Mūsų funkcijoms vykdyti anas pastatas buvo nereikalingas, o dabar viskas kompaktiška ir ekonomiška. 

Panaši situacija ir Kaltanėnų girininkija. Pusė pastatų buvo mūsų, kita pusė – privatūs. Vėl sudėtinga situacija, ypač kalbant apie sutvarkymą. Todėl Kaltanėnų urėdija buvo perkelta į Vaišniūnus, kur yra puikiai sutvarkyta infrastruktūra. 

Kokios malkų pirkimo stačiu mišku galimybės? 

Galima ir dabar kreiptis dėl malkų stačiu mišku, tačiau situacija ta, kad resursai yra labai riboti. Didžiuliai energetiniai resursai reikalingi malkų gamybai pagal sutartis valstybei. Malkų paklausa yra labai didelė. Taigi, mes stengiamės patenkinti gyventojų poreikius, bet nebūtinai galime duoti miško žmogui ten, kur jis įsivaizduoja ir prie pat namų. Gali būti taip, kad žmogus mato nukritusį medį ir nori sutvarkyti, tačiau tai ne visada galima daryti. Yra labai konkretūs aplinkosauginiai apribojimai, kurie kaskart griežtėja. Pagal juos miške turi likti labai daug negyvos medienos. Tarkim, kirtimų metu nuo 5 iki 20 kub. m turime palikti negyvos medienos. Tai dideli kiekiai, todėl jei matome nugriuvusį medį, dar nereiškia, kad mes jį galime paimti. 

Šiame krašte ir šiaip buvo daug saugotinų teritorijų, nes juk ne veltui čia įkurtas pirmasis Lietuvoje nacionalinis parkas, o dabar tų teritorijų dar daugėja, o apsauginiai reikalavimai dar griežtėja dėl europinių buveinių sluoksnių atsiradimų, kur nebuvo vykdoma iš vis jokia veikla. Malkų taip pat niekas negalės imti, nes visų stadijų irstanti mediena turės likti miške. 

Visuomenės poreikiai labai prieštaringai ir juos suderinti labai sunku, o kartais net neįmanoma. Prieš prašydami malkų stačiu mišku, žmonės turi įsivertinti ir atstumus, ir saugumą. Mes taip pat vežame medieną malkoms gyventojams. Žinoma, užsakovų labai daug ir reikia suprasti, kad nebus čia ir dabar padaryta, bet per mėnesį, o gal ir greičiau, užsakymas tikrai bus atliktas. 

Pavasaris – medelių sodinimo metas. Ar galima pas jus įsigyti miško sodinukų ir ar pats padalinys veis šį pavasarį girininkijose naujus miškus? 

Mes medelynų nebeturime. Per visą įmonę Lietuvoje palikti tik modernūs medelynai. O Ignalinoje buvę medelynai uždaryti. Anykščiai turi eglės sodinukų, Švenčionėliai – pušų ir eglės, o Rokiškis – eglės ir beržo. 

Visą sodinimą miškininkai dabar atlieka per rangą. Kiek reikia įveisti naujų miškų ar atsodinti, tą daro rangovai, bet mes su jais kontaktuojame. Mūsų žiniomis, jiems reikalingi pagalbininkai miško sodinimo darbams, todėl gyventojus, norinčius šio sezoninio darbo, kviečiame registruotis urėdijoje ir mes tikrai padėsime kontaktuojant. 

Šalyje vyks miško sodinimo akcija. Ar Ignalina dalyvauja joje? 

Balandžio 23 d. šalyje vyks visuotinė miško sodinimo akcija. Ignalina taip pat dalyvauja joje ir kviečiame visus norinčius prisijungti ir registruotis tinklalapyje www.vmu.lt . Mūsų padalinyje bus atkuriamas miškas Gražutės girininkijoje, o Daugėliškio girininkijoje įveisiamas naujas miškas buvusio medelyno teritorijoje, Vidiškių seniūnijoje. Laukiame visų! 

Nuo autorės

Padalinio vadovė nepaminėjo vieno dalyko, kuris, mūsų manymu, yra visiškai nelogiškai politikų suraitytas. Miškininkai turi daug jėgų ir investicijų atiduoti, norėdami įveisti pušyną. Žinant, kad pušys labai sunkiai prigyja ir sunkiai įsikabina į „gyvenimą“ bei yra labai reikšmingas medis, tikrai neūkiškai ir net barbariškai atrodo reikalavimas žemės sklypų savininkams, kurie turi žemės ūkio paskirties žemės su savaime užsisėjusiais medeliais, išnaikinti 2–4 metrų dailias pušeles drauge su berželiais. Negena to, pavadinant mišką apleistą žemę ir net baudomis bauginant žmones. Tai kur logika, kur sveiktas protas? Ar taip sudėtinga popierėlyje žemės ūkio paskirtį pakeisti į mišką, jei savaime užsisėja gražūs miškeliai? Ar geriau nuplikinti ir chemikalais išpurkšti laukai? 

Ignalinos TV nuotr.