Skip to content

Naudingi idiotai politikoje

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Atrodo, atėjo laikas apsivalyti nuo sovietinių balvonų. Nuo visų tų, kurie dar išlikę kai kurių miestų ir miestelių aikštėse, ir įdėmiai prižiūri, kad didžiosios Rusijos išvaduoti lietuviai elgtųsi teisingai. O jeigu ne, ką gi, tada, kaip rašė Petras Cvirka, „jus priglaus motina Rusija“. Pradžioje, žinoma, demilitarizavusi ir denacifikavusi. Ką ten aikštės ir parkai, jeigu net Vilniuje, oro uoste, išdidžiai žvelgia nuo sienų anų (jau ir šių?) laikų simboliai.

Kažin, ar tokio apsivalymo sulauksime. Sprendžiant iš to, kad „respublikiniuose“ portaluose jau pasirodo rašiniai, kurių autorės ragina atlaidžiai pažiūrėti į Rusiją, užjausti Ukrainoje žūstančių rusų mamas. Kodėl autorės? Matyt, joms labiau tinka „atlaidumas“. Tad pamažu „kam reikia“ nusibos tas karas, nusibos žudynės, atsiras užuojauta, ir dėl visko pasirodys buvęs kaltas vienas Putinas. 

Istorija – Rusijos istorija – moko būtent taip. Hitleris į tą kompaniją netinka, Vokietijoje kažkodėl nebuvo apsieita vien Hitleriu, nusikalstama buvo paskelbta ir nacionalsocialistų partija, ir SS, ir dar kažkas ten… Rusijoje šito niekada nebuvo. Dėl pralaimėjimo pirmajame pasauliniame kare kaltas buvo caras (nors dabar darosi nebe kaltas). Staliną dėl visų nusikaltimų apkaltinęs Chruščiovas buvo jo parankinis, jo rankos irgi, kaip sakoma, buvo kruvinos iki alkūnių.

Lietuvoje kaltų dėl Kremliaus darytų nusikaltimų apskritai nebeliko. Tie, kurie vadovavo partijai, pasirodo, tada dirbo Lietuvai. Partija sėkmingai išgyveno visus sukrėtimus ir išliko. Kiti sako – išvertė skūrą. Nieko ta Partija (ją vienintelę reikia rašyti didžiąja raide) neišvertė, o jos vadai tapo aršesni komunistai, negu buvę anais laikais, nors ir vadinasi socialdemokratais.

Galima suprasti, kai balvonų nukėlimui priešinasi paminklosaugininkai. Įsivaizduokite, kas bus, jeigu visas anų laikų mėšlas būtų paskelbtas nesaugotinu? Darbo žmonėms sumažėtų, gal kai kas to darbo ir netektų, o šiais laikais labiausiai apsimoka ką nors saugoti…

Dar viena medalio pusė – tai giminystė. Paveldimumas, taip sakant. Kai saugomas paveldas, gerai apsidairykite – ar ne to paveldo saugotojų tėvai ir seneliai tą sovietinį meną su laimingomis melžėjomis ir linkstančiomis varpomis (rugių) sukūrė? Taip, tokių netrūksta, ir galima suprasti, kaip jiems skaudu, kai paaiškėja, kad jų giminės pasididžiavimu – sukurtu „menu“ – nelabai galima didžiuotis.

Bet kaip suprasti, kaip pateisinti aršiausią šiuolaikinių socialdemokratų ideologą Vytenį Andriukaitį? Jis Briuselyje tarsi už sveikatą atsakingas, už sveiką maistą. Jam sovietiniai „balvonai“ yra labai brangūs…

Dar ir Ramūną Karbauskį čia būtų galima prisiminti, pasak jo, paminklų rusų armijai nuvertimas gali įžeisti į Lietuvą nuo Rusijos karinės agresijos pabėgusius rusakalbius Ukrainos gyventojus. Be komentarų.

V. Andriukaičiui brangus buvo ir Cvirkos paminklas Vilniuje. Dabar brangūs visi kiti, dar išlikę ir aikštėse, ir kapinėse. O jeigu jie bus nugriauti – tai supriešins tautą. Matote, kol stovi – tol nepriešina, o kai bus nugriauti – supriešins. Girdi, reikia diskusijų. Nors… prisiminus diskusijas dėl Žaliojo tilto Vilniuje balvono ar Cvirkos paminklo, galima būtų teigti atvirkščiai: diskusijos, taip, kiršino, o nuvertė – ir visi susipriešinimai baigėsi.

V. Andriukaičiui apskritai brangu daug kas, kas susiję su Sovietų Sąjunga. Jis ragina nepainioti SSRS su dabartine Rusija, nes, esą, šiandien susiduriame ne su sovietizmu, o su putinizmu, visiškai kita ideologija, kuri su Sovietų Sąjungos ideologija nieko bendro neturėjo ir neturi. O labiausiai, atrodo, gailisi V. Andriukaitis, kad dabartiniame rusiškame šovinizme „tarybinio internacionalizmo nė kvapo nebelikę“.

Kaip, kada tremtyje gimęs V. Andriukaitis pradėjo justi meilę „tarybiniam internacionalizmui“? Kalbos apie tai, kad kaip tremtinys jis buvo užverbuotas KGB, ir todėl jam buvo leista mokytis medicinos ir kilti karjeros laiptais, niekuo nepagrįstos. V. Andriukaičio meilę anų laikų Rusijai, kuri buvo visai ne tokia, kaip dabartinė, veikiau galima paaiškinti vadinamuoju Stokholmo sindromu, kai auka (įkaitas) įsimyli budelį (pagrobėją). Matyt, gerai tada V. Andriukaitį buvo priglaudusi motina Rusija. 

Taigi, vėl siūloma palaukti, nieko nedaryti, nes dabar, girdi, ne laikas. Bet ar ne trisdešimt metų jau laukiame? Ir vis dar ne laikas.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.