Dabar retai kuriame gėlių darželyje rasi rūtų. Tradicinis augalas palengva praranda savo paskirtį ir simbolines reikšmes. Etnologai dar primena, kad senųjų darželio gėlių puoselėjimas prisideda prie tautinio identiteto išsaugojimo, bet nedaugelis šeimininkių girdi tokį subtilų raginimą…

Visą savo gyvenimą Pelenių kaime gyvenanti Aldona ČEBERAKIENĖ neįsivaizduoja gėlyno be šio tradicinio Aldonos, iš mamos paveldėjo meilę gėlėms, visai supančiai gamtai, nėrimui vąšeliu ir siuvinėjimui. Kažkada Peleniai augalo, kurį augino, su jurginais kartu, ir mylėjo jos mama Teklė. Pasak, kaip ir daugelis Lietuvos kaimų, ūžė nuo jaunimo gegužinių, skambėjo nuo dainų.

„Žmonės tikrai buvo linksmesni, džiaugėsi tuo, ką turėjo, dažniau sueidavo. Sodžiuje šurmuliavo dešimt sodybų, šokiai vykdavo tai pas vienus, tai pas kitus. Jaunimas suplaukdavo iš aplinkinių kaimų – Grikepelės, Antalksnės, kitų vietovių“, –  pasakoja pašnekovė.

Pas tėvus augo dviese – su seserimi Birute. Nuo mažumės Aldona labai mėgo žaisti su visokiais skudurėliais, todėl baigusi Grikepelėje 7 klases, mokėsi siuvėjos amato. Atėjus rinktinių staltiesių madai, prie staklių seserys dirbdavo abidvi – Birutė rinkdavo, o Aldona kilnodavo lentą. Vakarais, visomis laisvesnėmis akimirkomis šeimos moterys triūsė prie įvairiausių rankdarbių, o tėvas mėgo darbus su medžiu – darė dalges, grėblius, kitokius rakandus reikalingus ūkyje.

„Ankstyvą Šv. Velykų rytą pėsti eidavome į Linkmenų bažnyčią. Tėvas jau prieš keletą dienų ruošdavosi – iš miško parsinešdavo medžio kempinę, su kuria, Velykų rytą, į namus buvo atnešama šventinta ugnis. Iš vakaro mama žolelėmis nudažydavo margučius, dažymui naudojo ir šieną. 

Grįžus po Šv. Mišių, šeimos galva švęstu vandeniu krapydavo visus gyvulius, pastatus, visą aplinką. Tada sustodavome prie stalo, meldėmės. Šventiniai valgiai nebuvo itin įmantrūs, bet pagaminti savo rankomis ir su meile. Ant Velykų stalo kvepėdavo mėsos patiekalai, kartais kepdavome vištą, visada mama kepdavo mielinį pyragą su razinomis bei aguonomis“ – pasakoja Aldona Čeberakienė, prisimindama prabėgusias akimirkas. Likimas jaunai merginai suteikė galimybę giliai įleisti šaknis gimtinėje – sukūrusi šeimą, ji gyveno tėvų namuose ir augino du sūnus. Kaip ir daugelis kaimo moterų, Aldona išmoko visų ūkio darbų, 15 metų triūsė Ignalinos ligoninės virtuvėje, bet vis rasdavo laiko taip mėgstamiems rankdarbiams. 

„Viso Pelenių kaimo vaikai pas mus ir užaugo ant pečiaus, lošdami šaškėmis“, – juokiasi Aldona, kuriai gimtinė yra viskas. Jei gaspadiniaudama laidotuvėse, užsibūdavo svetur, tuomet, sugrįžusi į namus, apeidavo, apžiūrėdavo visą sodybą – tarsi nežinia ir kiek laiko būta išvykus, lyg neregėjus ilgai brangaus kampelio… Taip kartojosi nuolatos.

Bėgo metai, vaikai užaugo, liko našle, bet meilė gimtinei, nešiota Aldonos širdyje, niekur neišblėso, nedingo noras išsakyti save, kurti, gražinti aplinką.  Kruopščiai siuvinėti paveikslai, vąšeliu nerti darbai puošia Aldonos namus, o kartais ir parodų lankytojai randa galimybę pasidžiaugti darbščios moters fantazija ir gautu rezultatu. Pasak moters, abu jos sūnūs pamėgę darbus su medžiu, gal tokią trauką bus paveldėję iš senelio Mykolo?.. Anūkas Mykolas daugiau domisi išmaniomis technologijomis, bet dar nežinia, kokie talentai gali atsiskleisti jame ateityje… 

„Vaikystėje įskiepytas tikėjimas – labai svarbus žmogaus gyvenime. Mes radome tokį pasaulį ir paliksime. Einant su Dievu širdyje – viskas lengviau, šviesiau. O kaip kitaip? 

Gimtuose Peleniuose viskas sava, miela, ramu. Čia dūšia guli. Visas gyvenimas kaip ant delno“ – džiaugiasi savo būtimi Aldona Čeberakienė, tvirtai įaugusi į gimtinės žemę ir šventai žinanti kasdienio triūso ir reto atokvėpio kainą.

Autorės nuotr.