Šv. Velykos – kiekvienam vis kitokios intencijos šventės. Esam krikščionys katalikai, todėl šia prasme mums – Kristaus Prisikėlimo diena. Esam baltų palikuonys – taigi švenčiam Gamtos atgimimą. O jeigu nesijaučiame nei tie, nei tie, tada gal tradicinė šventė, gal nedarbo, o gal eilinio persivalgymo (jeigu ne daugiau…) diena.

Bet kokiu atveju šventė tai yra viltis, kad išgyvensi džiaugsmą. Tos vilties išsipildymui būtini trys dalykai: savęs suvaržymas (laukimas), tikėjimas šventės tiesa ir bendraminčių draugija. Krikščionių religija skelbia prieš Šv. Velykas 7 savaičių pasninką, kai tikintieji turėtų savo norus apriboti atsisakydami valgyti mėsą ir pieną. Koks puikus būdas paploninti savo liemenis ir pastorinti pinigines. Šiuolaikinė medicina skatina per  organizmo valymą mažinti antsvorį, o gudrieji visokių vaistų kūrėjai internete vis siūlo tabletes, piliules, miltelius už gana nemažas kainas ( jeigu čia pat užsisakysi, bus nuolaida). Kam tau kentėti be mėsos, tabletę išgėrei ir kilogramų ant pilvo nėra. Kam ta gavėnia, tai tik bobučių prietarai. O mes gi civilizuoti žmonės…Užtat velykiniams pusryčiams ką patiekti skanaus ir įdomaus iš mėsos, šeimininkėms tikras galvos skausmas. Juk už stalo sėdės ne tik tie, kuriems mėsos kąsnelis bus tikras delikatesas, bet ir persivalgymo šventės atstovai, kurie lašinius čiaumojo kasdien per visą gavėnią. Jiems niekas neįdomu ir neskanu, nes  jų  Velykos jau prabėgo pro šalį.

Yra dar Tikėjimo Šv. Velykos. Tikėti Dievą, kaip žinia, reikėtų širdimi, intuicija. Protas čia mažai ką tepadės. Krikščionys žino Jėzaus Kristaus paskutinių gyvenimo dienų ir mirties istoriją, kurioje daug reikšmingų akcentų. Man šiandien atrodo svarbiausi Kristaus žodžiai, atsakant į budelių pasišaipymą, kad nekaltai nuteistojo net dangiškasis Tėvas negali išgelbėti: ,,Tėve, atleisk jiems,  nes jie nežino, ką daro.“ Kas tie jie? Fariziejai. Ko jie nežino? Kad Kristus nekaltas? Puikiai jie viską žino. Bet jiems svarbi šiandieninė pergalė prieš, jų supratimu, išsišokėlį Jėzų, o toliau – nors ir tvanas. Kiek daug šis istorijos epizodas kalba šiuolaikiniam pasauliui, kai taip skubame visus smerkti ir teisti. O gal Kristus rodo kelią į Ramybę, Harmoniją, o ne į kerštą ir vadavimus nežinia ko ir nuo ko. Jeigu įtikėjai, kad taip buvo, vadinasi, Šv. Velykos jau buvo užsukę tavo kieme.

Tie, kurie susiję su bažnyčia, išgyvena tik Velykoms skirtus jausmus. Tikinčiųjų tikrumo nė jokiais būdais negalima išmatuoti. Ėjimas į bažnyčią dar negarantuoja, kad tas žmogus tikrai tiki Kristų – kaip žmogui  sektiną pavyzdį visiems atleisti, net ir savo priešams, neteisingai jį apkaltinusiems. Ne tankai ar branduolinis ginklas keičia pasaulį, o atlaidumas ir prasminga kančia. Tą pasikeitimą krikščionys pajunta bažnyčioje Šv. Velykų išvakarėse, kai po ugnies pašventinimo visi tyliai sueina šventovę ir ta tyla tokia ypatinga, ne kaip prieš audrą, ne, ne… Po tos tylos minutės staiga suskamba visi varpai, varpeliai, pamažu nušvinta visa bažnyčia. Užgroja vargonai ir nuaidi bažnytinio choro giesmės. Tokia valanda būna tik vieną kartą per metus. Tada atsidūsta maldų žmonės. Pasirodo, ir tyla, ir varpai, ir žmonių minia čia susirinko džiaugsmui, nes mums, žmonėms, duotas dar vienas šansas iš savo širdies išmesti visa, kas nuodija mūsų ir mūsų artimųjų gyvenimus..

Iškilmę pratęs jau rytoj anksti rytą, kai bažnytinė procesija eis aplinkui šventovę ir trauks prieš 150 metų vyskupo ir poeto („Anykščių šilelio“ autoriaus) Antano Baranausko giesmę ,,Linksma diena mums nušvito“. Žemaitijoje prie tokių procesijų ir giesmių prisideda ir dūdų orkestrai. Būna stiprus akustinis įspūdis. Sugrįžti namo geresnis, apkabini savuosius. Visiems smagu, nes parnešei Šv. Velykų šviesos.

Vadinasi, tavo Šv. Velykos nepraėjo pro šalį…