Skip to content

Kiekvieno mūsų indėlis į pasaulio kūrimą – matomas ir jaučiamas

Lina RAGINYTĖ

Vos prieš dvi savaites Dūkšto miestelyje duris atvėrė nauji Grupinio gyvenimo namai. Tai – Visagino socialinės globos namų projektas. Kviečiame į svečius pas naujakurius.

Stebinantis nuoširdumas

Labai neįprastas ir jaudinantis šių metų šv. Velykų laikas. Viešėjome naujuose  grupinio gyvenimo namuose, drauge su gausiu būriu gyventojų, keliais darbuotojais. Čia gyvenantys žmonės šiandien mums atveria savo namų duris ir širdis. Jie su mumis visais dalijasi jausmais, svajonėmis, sodina prie savojo stalo… atriekia pačių kepto pyrago ir mėgaujasi buvimu drauge. Tiesiog, štai taip paprastai. Nelaukdami ir nesitikėdami sau naudos, visai be jokios klastos. Dar didžiosios savaitės pradžioje Ignalinoje viešėjęs Visagino parapijos klebonas Andžejus kvietė ieškoti savyje tikėjimo ir meilės, palikus priekaištus, pretenzijas ir nepasitenkinimą – tiesiog ištarti myliu savo artimam. Štai jums ir šv. Velykų stebuklas…

Žmonių namai

Aušros gatve riedant link žvyrkelio, vedančio į Švedriškę, jau šviečiant užmiesčio laukams, nežymia gatvele pasukame į kairę ir už poros šimtų metrų privažiuojame modernią, bet kuklią, tvarkingą  ir, akivaizdu,  dar bekuriamą sodybą. 

Visagino socialinės globos namų (toliau – VSGN) direktorė Vida Meškėnienė (pati, beje, dūkštietė – autor. past.) pasakojo, kad pati idėja ir projektas pradėti derinti dar su seniūnu Vytautu Kazėnu ir visa Ignalinos rajono savivaldybės administracija.

Bendras plotas – 20 arų, aptvertas tvora, yra automobilių stovėjimo aikštelė, daug daug žolės ir, žinoma, dailus rusvų atspalvių namas. Visai naujas pastatas atsirado nuo nulio, per dvejus metus, pradėjus įgyvendinti projektą. Jame yra 6 miegamieji, erdvi svetainė su virtuve, sandėliukas – skalbykla ir vonios kambarys. Viskas kaip ir tikruose namuose, nes tai ir yra namai, tik juose gyvena ne viena šeima, kurios branduolį sudaro tėtis ir mama, dar yra vaikai ar seneliai, o grupė draugiškų žmonių, kurie vieni kitiems atstoja šeimą. 

Kai kuriems iš gyventojų šie namai – pirmieji jų namai, nes visą gyvenimą nuo gimimo jie gyveno valstybinėse įstaigose įrengtuose palatų tipo kambariuose. Kokie tai žmonės? 

Negalintys gyventi be mūsų

Dažnai tenka išgirsti žmones neatsakingai teigiančius: „aš negaliu be jo (jos) gyventi“. Taip žmogaus kalba bandydamas manipuliuoti kitų jausmais arba baimindamasis, kad teks pačiam pasirūpinti savimi, į Anapilį iškeliavus artimam žmogui, bet nei vienu, nei kitu atveju iš tikrųjų nesusimąsto, ką iš tikrųjų reiškia, kai žmogus negali gyventi be kito. Čia, Dūkšte, dabar ir gyvena 10 žmonių, atvykusių iš Visagino socialinės globos namų, kur jų yra per 150, kurie visai negali gali gyventi be mūsų visų pagalbos. 

Pasak V. Meškėnienės, Visagino socialinės globos namai yra įstaiga prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurios paskirtis – užtikrinti ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą suaugusiems asmenims su negalia, dėl kurios jie negali gyventi savarankiškai, naudotis kitomis bendruomenės paslaugomis ir kuriems būtina nuolatinė specialistų priežiūra. „Globos namuose apgyvendinami asmenys, kuriems dėl proto negalios ar psichinių sutrikimų nustatytas 0-40 proc. darbingumo lygis, specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis arba nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis.

Nors Visagino socialinės globos namų vizija – tapti aktyvia ir permainas priimančia šiuolaikiška socialinės globos įstaiga ir siekti, kad gyventojai jaustųsi pilnaverčiais ir lygiateisiais visuomenės nariais. Siekiame teikti kokybiškas socialines globos paslaugas, siekdami efektyvių, geresnių darbo rezultatų, atitinkančių globos namų gyventojų lūkesčius. Stiprinti socialinius ryšius su visuomene. Būtent, kaip rezultatas, įrengti jau antri grupinio gyvenimo namai. Žiūrint iš emocinės pusės – šis projektas kol kas labiausiai pasiteisinęs. Visos kelionės, renginiai, edukacijos, susitikimai yra gera ir palieka puikių emocijų, bet nežinau, kaip perteikti šių žmonių džiaugsmą, kai jie gavo šituos namelius. Sakoma, žmogus dėl nelaimės pražilsta per naktį, o šitie žmonės per naktį išsiskleidė ir išsistiebė dėl džiaugsmo“, – sako V. Meškėnienė. 

Savarankiškumas – įgyjama savybė

VSGN direktorė V. Meškėnienė pasakojo, kad socialiniai kontaktai pradėti megzti taip pat prieš dvejus metu: Kaniūkų kultūros namuose su vietos bendruomene ir Dūkšto kultūros centru, dar jiems vadovaujant Dangutei Urbonienei ir Jūratei Rudokienei. 

Šiandien  mes matome kelerių metų nuoseklaus darbo rezultatą. „Aš labai džiaugiuosi, kad Dūkštas mus priėmė draugiškai. Kai įgyvendinome pirmąjį projektą, turėjime daug priekaištų iš Visagino gyventojų, mat anie namai, daugiabučių apsuptyje. Tikrai nuėjo kryžiaus kelius, kol radome bendrą kalbą. Tačiau šiandien gyventojai džiaugiasi mūsų žmonių kaimynyste. Tos išnaktinės nuostatos ir baimės sukelia problemų. Visagino grupinio gyvenimo namuose prieš mums nuperkant tas patalpas, veikė toks viešbutis-bendrabutis, kuriame apsistodavo sportininkai, statybininkai ir pan., tad vykdavo vakarėliai, ginčai, barniai, o įsikūrus mūsų gyventojams, įsivyravo ramybė, tvarka, švara ir užsimezgė gražūs santykiai su kaimynais. Mūsų gyventojai tiesios preciziškai tvarkingi, mėgsta gėles, spalvas, muziką, gaminti, tad prisikepę pyragų lanko ir kaimynus“, – teigė direktorė.

Tai yra gyvenimas – paprastų, draugiškų, nuoširdžių žmonių, kuriems tik trūksta gebėjimų, greičio, analitinio mąstymo, aštraus proto, gyvenimas. 

Pagalbininkai visada šalia

Šiuose grupinio gyvenimo namuose gyventojai viską organizuos ir darys patys. Šalia jų bus tik pamainomis dvi socialinės darbuotojos ir keturios socialinių darbuotojų padėjėjos. Kitaip tariant, vienu metu su gyventojais bus po du darbuotojus dieną, ir po vieną naktį. Namų tvarkymą, skalbimą, aplinkos priežiūrą, maisto gaminimą – viską jie darys patys tik prižiūrimi ir kur reikia padedant darbuotojoms. 

Vienas iš privalumų, kad žmonės maisto produktus gali ir patys užsiauginti, ir nusipirkti ten, kur nori ir kokių nori. Pasak mūsų sutiktų darbuotojų Janinos ir Stefanijos, sunkiausia buvo pirmą kartą, kai reikėjo susipirkti viską nuo prieskonių, daržovių iki mėsos. Bet dabar viską aptaria kartu, planuojasi, ką valgys ir draugiškai viską ruošia. 

Svajonių turi visi

Visuomenėje žmogui sunkiausia išgryninti savo norus. Kodėl? Nes prieš leisdami sau kažko norėti, prisimatuojame stereotipus, įjungiame baimės režimą, o paskui paleidžiame nepriekaištingai veikiančią programą „ką žmonės pasakys“ ir belieka mūsų norams ištarti sudiev. Šiuose naujuos namuose besikuriantys žmonės nuoširdžiai džiugina savo atvirumu ir paprastumu. 

Štai pasikalbinome kelis gyventojus, kurie nustebino. Andžela jau 20 metų gyvenanti šioje įstaigoje ir 17 metų turinti augintinį katinuką. Moteris ir uogauja, ir grybaujas, dirba visus darbus, puikiai gamina, daug skaito ir svajoja būti naudinga ne tik savo nameliuose, bet pačiai Dūkšto bendruomenei: padėti kokiai senutei buityje. Retai kur rasi tokias gausias knygų lentynas ir precizišką tvarką, kaip pas Andželą. 

O štai Ričardas keliauja per įstaigas. Turi svajonę kada nors aplankyti mamą. Vyras mėgsta žiūrėti žinias, domisi įvykiais Ukrainoje ir niekaip nesupranta, kodėl žmonėms reikia karo. Dabar dažniausiai piešia, bet atšilus orams skubės tvarkyti aplinkos, nes jam tai labai patinka. 

Alina laukia vasaros, išvykų ir koncertų. Ji labai nori sodrinti daug gėlių ir daržovių. Visagine jie turėjo savo daržą, augino įvairias daržoves ir mėgavosi tikru skoniu. 

Nataša sako, visada prisidedanti prie kitų, renginiuose net vedančiąja būna, bet dabar labai laukianti atvykstančių savo artimųjų, nes nori pasidžiaugti savo naujais namais, kambariu. 

Draugiška ši bendruomenė, tačiau ir joje yra turinčių artimųjų, ir vienišų. Matant, kaip kitus prisimena, aplanko, myli, nejučia užplūsta noras būti aplankytam. 

Poreikis būti reikalingam ir mylimam niekur nedingsta nei būnant 5-erių, nei 50-ies. 

Džiaukimės kartu

Dabar daug manipuliacijų karu, daug nurašoma abejotinoms istorijoms, kurios skirtos tik audrinti jautresnių ir patiklių žmonių emocijas bei nežinia kur ir kaip keliaujančios labdaros: viena išparceliuojama čia pat, o kita sandėliuojama pačioje Ukrainoje, su tikslu vėliau parduoti. Turi ir taip būti, kol mes neišmoksime esminės pamokos. Vietoj to, kol kaltiname Dievą dėl esą neteisybės, daug greičiau pasiektume realaus rezultato, jei pasižiūrėtume į veidrodį ir paklaustume to, kurį ten išvysime, ką jis galvoja ir daro dabar, kasdien, visą savo gyvenimą… 

Viešint Grupinio gyvenimo namuose bene labiausiai sujaudino ir net nustebino šių žmonių noras būti naudingais… Kada paskutinį kartą kur nors tai girdėjote? 

Galbūt mums reikėtų palaikyti šį norą ir leisti šalia esantiems būtent taip pasijusti? Visai netrukus šie žmones visus pakvies į įkurtuves. Juk aišku, kad nešime lauktuvių. Kaip jau supratote, jie svajoja apie nuosavą daržą, gėlyną… Suprantama, kad reikės įrankių, sėklų, net žemių. Turbūt ir dovanotojui, ir apdovanotajam yra gera gauti praktišką, ilgaamžį, aplinką tausojantį daiktą. Paukštelis pačiulbėjo, kad kai kas jau dovanų ruošia šiuolaikišką šiltadaržį. Besišnekučiuodami visi į pasaulį paleido dar vieną svajonę. Šiai šeimai reikia rūsio. Prisiauginę daržovių ir pasiruošę žiemai, juk turės jas kažkur sandėliuoti. Net ir maišelį kitą bulvių reikia kažkur išlaikyti, todėl reikalingas rūsys. Šiais laikais jau gaminami sausi, erdvūs, tvarkingi į žemę įkasami rūsiai. Gal atsiras norinčių kokia dalele prisidėti prie šių žmonių labai praktiškų ir žemiškų bei nesavanaudiškų norų?  Manau, norintys prisidėti, ras būdų tai padaryti.

Tegul mūsų žemėje auga gerumas…

Ignalinos TV nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!