Skip to content

Lietuvos krepšiniui – 100 metų

Pranas ZUBRICKAS

Balandžio 23 d. minėtas neeilinis Lietuvos krepšinio jubiliejus. Sukako 100 metų, kai buvo sužaistos pirmosios krepšinio varžybos. Su skaitytojus, o labiausiai su šio žaidimo aistruoliais, noriu pasidalinti prisiminimais iš šios mūsų šalyje vadinamos antrosios religijos istorijos. Sunku įsivaizduoti, kokią lietuviai sporto šaką taip dievintų, jei amerikietis Dž. Neismithas nebūtų 1891 m. „atradęs“ krepšinio. Asmeniškai esu šio žaidimo fanas. Ir ne tik nuo 1961 m., kai pradėjau lankyti krepšinį Rietavo krepšinio sporto mokykloje. 

Iki 6-osios klasės labiausiai sekėsi žaisti kvadratą, tinklinį ir šuoliai į aukštį (ketvirtoje klasėje ,,žirklėmis“ šokau 140 cm). Didžiausias prisiminimas liko, kai 11 klasėje (1966 m.) respublikinėse moksleivių krepšinio pirmenybėse dėl patekimo į finalą su Biržų moksleivių rinktine teko žaisti prieš būsimą vieną garsiausių visų laikų Lietuvos krepšinio trenerį V. Garastą, kuris neseniai atšventė savo 90 m. jubiliejų (tuomet buvo jam tik 34-eri). O svarbiausia,  kad teko žaisti prieš būsimą ilgametį net 14 sezonų žaidusį už Kauno ,,Žalgirį“ ir bene vieną taikliausių metikų per visą mūsų krepšinio istoriją – A. Linkevičių. Prisiminimas toks, kad teko „išrašyti“ jam tris blokus,  metant iš perimetro (tritaškio linijos dar ilgai nebuvo). Mano laikų kumyras buvo M. Paulauskas. Beje, vienoje komandoje teko žaisti kartu su R. Saliu, kuris su M. Paulausku buvo tapę Europos jaunimo čempionais sovietų rinktinėje. Jis buvo laikomas net perspektyvesniu žaidėju, nei M. Paulauskas, bet anksti susirgęs žvaigždžių liga, taip ir netapo garsiu krepšininku. Teko žaisti ir prieš ilgametį Vilniaus „Statybos“ ir Lietuvos rinktinės žaidėją R. Endrijaitį,vėliau tapusį aukštos klasės treneriu. Taipogi teko žaisti prieš ilgametį 12 sezonų už Vilniaus ,,Statybą“ žaidusį E. Normantą, SSRS čempionato bronzos laimėtoją (vėliau, moksleivių pusfinalio varžybose Biržuose, kartu žaidėme už Plungės komandą). Teko žaisti ir prieš R. Girskį, kai, žaidžiant Rietave, berods klaipėdiečių treneris Vl. Knašius nuviliojo į Klaipėdą mano klasioką centrą (196 cm) K. Janušauską. Tad po to centru komandoje teko būti man. Komanda buvo sukomplektuota iš klasiokų, papildomai iš Plungės prisiviliojus vienintelį žaidėją E. Narmontą. Tiesa, jis buvo dar tik šešiolikmetis ir daugiausia žaisdavo tik tada, kai aš prisirinkdavau baudų. Iki tampant veteranu, Nidoje dar žaidžiau ir prieš, ir vienoje komandoje su vienu perspektyviausių ir šokliausiu krepšininkų –V. Kraujeliu iš Klaipėdos. Mano, kaip krepšininko, karjera baigėsi studijuojant biologiją Vilniaus universitete ir žaidžiant tarpfakultetines varžybas su fizikais. Kovojant dėl kamuolio, pasuoto virš lanko Europos šuolių į aukštį čempiono K. Šapkos, nesėkmingai nusileidau ir lūžo pėdos čiurna. 

Žiūrint į praeitį, krepšinis per daugiau nei pusšimtį metų stipriai pasikeitė. Jei tais laikais žaisti centru buvo galima turint 190 cm, tai dabar gynėjų ūgiai ženkliai didesni. Man sekėsi centru žaisti, tik turint apie 190 cm ūgį, nes specialiai dirbau treniruodamas šoklumą iš vietos. Per keletą mėnesių buvo pavykę šoklumą padidinti 20 cm ir jau šokau apie 80 cm. Su aukštaūgiais aikštelėje retai tekdavo ilgai kovoti, po kelių blokų ar išmušant be baudos besiveržiantį priešininką, treneriai greit pasodindavo ant atsarginių suolelio, dažnai iki rungtynių pabaigos. 

Ir dabar, stebint žaidimą, man labiausiai patinka tie krepšininkai, kurie ilgiausiai „kybo“ ore ir dalina blokus. Jau sovietmečiu mane žavėjo skraidantis gruzinas (sakartvelas) A. Shirelis iš Tbilisio „Dinamo“, jau gerokai vėlyvesniais laikais – graikas N. Galis, jugoslavas Dž. Petrovičius, garsusis „žalgirietis“ T. Ednis, mūsiškis D. Šalenga ir begalė JAV skrajojančių krepšininkų (M. Jordanas, V. Carteris ir kiti), dar graikas G. Antetokounmpo. Per TV teko stebėti dvikovą dėl Europos čempiono vardo nugalėtojų tarp Sovietų Sąjungos ir Jugoslavijos, kur labai ryškiai spindėjo žvaigždė Koračas. Būdamas iš pažiūros flegmatikas, nebent tinkamas tik šachmatais žaisti, krepšinio aikštėje buvo praktiškai neuždengiamas, nesulaikomas ir, žaisdamas tarptautinėse varžybose, yra pelnęs 99 taškus.

Dabar krepšinyje mane labiausiai jaudina trys „pasaulinės problemėlės“. Jau ne vieną dešimtmetį stebiu, kad ne vien JAV, o ir visose šalyse kasmet daugėja aukštos klasės žaidėjų. Prieš kiekvienas varžybas visi treneriai akcentuoja gynybą. Bet aš jos beveik nematau. Kokia gynyba, jei dažnai žaidžiančios komandos pelno plius minus šimtą taškų, o NBA komandos neretai įmeta ir 150. Prieš taiklius metimus nėra vaistų. Nesvarbu, ar atakuota per rankas, iš apačios (žargonu – iš po sijono), griūnant, neparuoštai, skubotai ar iš 8 metrų ir pan. Baigiasi taiklūs metimai, baigiasi ir „balius“, nors darytum fantastines kombinacijas. Dažnai matome, kad viename kėlinyje įmetama daugiau nei 30 taškų, o kitame – vos 10 sukrapštoma. Tai ką, žaidėjai formą staiga prarado arba priešingai, trigubai geriau žaisti pradėjo? Reikia būtinai įteisinti lygiąsias. Be to, skaičiuoti taškus irgi reikėtų kita metodika. Yra didžiulis skirtumas, kai praloši paskutiniu metimu ir kai yra triuškinantis skirtumas. Pvz. 100:98 ir 90:72 rungtynių rezultatai būtų įvertinti sekančiai: 1 laimėjusiems, o +pralaimėjusiems – 0,95 taško, kitu atveju – 1 ir 0,8 taško. Taip objektyviau būtų įvertintas komandų pajėgumas. O dabar puikiai žaidusi komanda pralaimi vienu kitu tašku ir lieka su absoliučiu taškų nuliu. Pasamprotaukime, kas būtų, jei, tarkim, pasisamdome dvi mūrininkų brigadas. Viena sumūrija per pamainą sakykim 7 m3 mūro, o kita – 6 m3. Vienai užmokama, o kitai ne, nes ji „pralaimėjo“ pirmajai brigadai. Visiškas absurdas, nes darbas ir ten, ir ten aikštėje atliktas, bet įvertinimai visiškai skirtingi. 

Dar įdomesni dalykai rutuliuotus, jei krepšinio rezultatus skaičiuotume pagal teniso, o teniso – pagal krepšinio taisykles (tenisininkai – vieni iš didžiausius honorarus gaunantys sportininkai). Kas būtų, jei krepšinio nugalėtoją skelbtume pagal teniso taisykles, o tenisininkų – pagal krepšinio taisykles (4 kėliniai krepšinyje ir 4 setai tenise). Krepšinio pagal laimėtus kėlinius, kaip ir tenise pagal laimėtus setus, o teniso rezultatus pagal visus 4 setų laimėtus taškus, kaip krepšinyje. Jei skelbtume krepšinio komandų nugalėtojus pagal laimėtus kėlinius kaip tenise pagal setus, o teniso – pagal krepšinio surinktus taškus, dažnai nugalėtojai būtų visai kita komanda, kitas teniso žaidėjas. Net objektyviau būtų, jei krepšinio komandų nugalėtojus skelbtume ne vien kas daugiau vienu kitu tašku pelnė, o kuri komanda taikliau mėtė, daugiau kamuolių atkovojo, mažiau klydo.

Mane labai piktina, kai krepšinyje preciziškai žiūrima užmintos linijos, kuri neturi jokios įtakos žaidimui ir rezultatui. Kodėl nepritaikius tos pačios teniso taisyklės, kai kamuoliukas vos milimetru liečia išorinę liniją ir laikoma, kad pataikyta į aikštės plotą. Neesminė smulkmena stabdo žaidimą, o rimti pažeidimai dėl grubių teisėjų klaidų dažnokai nepastebimi. Todėl dažnai žaidėjai ir treneriai gauna technines nuobaudas. 

Kad teisėjai nelakstytų prie peržiūros ekranų, ar šiais aukštų technologijų laikais neįmanoma turėti apyrankę su vaizdo kamera, kurioje momentaliai būtų peržiūrima situacija? Neracionalu žiūrėti, ar metimas buvo atliktas kokia dešimtąja sekunde pavėluotai. Jei žaidėjas yra pakilęs į orą dar nepasibaigus atakai ar rungtynių laikui, turi būti užskaityti metimai. Net galvoju, kad ore perdavus kamuolį pašokusiam kitam žaidėjui, irgi galima būtų leisti užbaigti ataką (panašiai kaip rankinyje). Rungtynių bendras limito laikas tikrai nebūtų viršytas, nes dažnai komandos, kai aiški persvara, likusių sekundžių nebežaidžia. Neprotinga bausti papildomu baudos metimu, jei prasižengta po metimo, reikėtų fiksuoti tik paprastą baudą. Intrigos žaidimui pridėtų, jei metimai nuo vidurio linijos būtų įvertinti, tarkim, 4 taškais.

Kas dar krepšinyje stebina? Tai, kad bemaž visų komandų, rinktinių treneriai, užregistravę 12 žaidėjų, neretai 2–3 žaidėjams neišleidžia žaisti per visą žaidimą. Kodėl, jei jiems, kad ir žemesnio meistriškumo, neleisti žaisti kažkiek minučių pirmoje rungtynių pusėje? Atsarginiam žaidėjui padarius porą klaidų, rungtynės jam dažniausiai jau yra „uždaromos“. Akivaizdus pavyzdys, kai neseniai ,,Rytas“ žaidė su uteniškiais. Kai ,,Ryto“ žaidėjas S. Smitas pradžioje prametė bemaž 10 kartų iš eilės, bet vėliau jo dėka vilniečiai laimėjo praloštas rungtynes. Koks treneris laikytų atsarginį žaidėją, kuris padarytų tiek netaiklių metimų. Geriausiu atveju, po trečio netaiklaus metimo ilgam ar visam laikui pasodintų. Tuo norėjau pasakyti, kad joks treneris nežino, kada ir kokiu momentu pasodintasis „iššaus“. Pradžioje, pralaimint ir 10–15 net iki 20 taškų, komanda labiau mobilizuojasi, nei tiek pirmaudama. Berods šių metų viena NBA komanda laimėjo varžybas, antrame kėlinyje pralošinėdama net 37 taškais! 

Dar labiau mane stebina, kai mūsų rinktinių trenerių štabai, surinkę geriausius žaidėjus, per visą varžybų laikotarpį 2–3 neišleidžia į aikštę. Geriausiu atveju leidžia žaisti tik su pačia silpniausia komanda. O įdomiausia, kad už 12-uko likę tokie žaidėjai, iškviesti atsitikus nenumatytai bėdai, būna geriausios formos ir demonstruoja vos ne geriausią žaidimą. 

Esu pastebėjęs, kad ekspertai kartais nepastebi būsimų žvaigždžių. Galėčiau ne vieną pavyzdį pateikti. Kad ir La Melo Belo. Jis, būdamas 16 metų ir žaisdamas už Prienų komandą prieš Kauno ,,Žalgirį“, išdarinėjo ką tik nori prieš ženkliai vyresnius ir labiau patyrusius žalgiriečius. Ekspertai tylėjo, net šaipėsi, kad jo tėtis esą tiki, jog jo sūnus vos po kelių metų bus talentas, žvaigždė. Mūsų treneriai neįžiūrėjo, kaip talentingais kituose klubuose tapo serbas B. Marjanovičius (222 cm), argentinietis N. Laprovitolla ir kiti, bet jais greitai atsikratė. Ekspertai tylėjo, kai prancūzų supertalentas V. Wembanoyama, prieš porą metų žaisdamas U18, neturėjo sau lygių prieš daug vyresnius. Visi prabilo apie jo fantastinį žaidimą, kai jis „Asvel“ komandoje žaidė prieš Kauno ,,Žalgirį“. Pas mus priimta laikyti, kad krepšininkas, sulaukęs kokių 25-erių, vis dar laikomas perspektyviu. Mano nuomone, 18 metų sportininkas turi demonstruoti 70–80 proc., o 20 metų – 80–90 proc. būsimo pajėgumo. Paklaida gali būti 2–3 metai, jei pradėta vėlai sportuoti arba sportininkas yra vėlyvo brendimo. 

Dabar apie geriausius šimtmečio Lietuvos krepšininkus. Tai P. Lubinas, St. Stonkus, M. Paulauskas, S. Jovaiša, A. Sabonis, Š. Marčiulionis, Ž. Ilgauskas, Kleiza, Šiškauskas, J. Valančiūnas, D. Sabonis, Ąž. Tubelis, M. Buzelis. Žinoma, man labai patiko A. Masalskio  virtuoziškas kamuolio valdymas, ne prastesnis, nei L. Lekavičiaus, kuris šiuo metu bene geriausias tarp lietuvių. Labai tikėjau, kad didele „žvaigžde“ taps A. Želnys. 

Rinktinei reikėtų išbandyti naujus žaidėjus, tokius, kaip Ąž. Tūbelis, I. Brazdeikis. A. Kulbokas, V. Kozis (man jis geresnis nei D. Sirvydis), o gal jau ir M. Buzelį, kuris, manau, taps perspektyviausiu žaidėju. Bet yra nuojauta, kad jis gali likti JAV komandoje. Žinoma, tikėti, kad jis bus geresnis nei V. Wembanoyama – nerealu. Šitas prancūzas NBA bus blokų ,,karalius“, manau, 30 ir daugiau taškų rinkti jam neturėtų būti problema. 

Trumpai apie LKL čempionatą. Ko gero, mūsų komandų lygis gana aukštas, gal dėl to, kad šiemet labai prastai atrodė (atrodo) Kauno „Žalgiris“, o daugelyje komandų yra (buvo, nes jie neužsilaiko) gerų legionierių žaidėjų, ypač gynėjų. Sutinku su Vl. Garasto nuomone, kad mums reikėtų daugiau remtis savo užaugintais krepšininkais, o ne mokėti didžiulius atlygius legionieriams, kurie dažnai kaip ryto rūkas dingsta jau po pirmojo sezono. Mes turime daug aukštos klasės krepšininkų, bet trūksta vienos kitos megažvaigždės. Kai prisimenu senus laikus, tų laikų ,,Žalgiris“ mums, lietuviams, labiau imponavo, nei dabartinių laikų, kur daug žaidėjų yra legionieriai. Beveik vien mūsų šalies krepšininkų kovos su galingiausia sovietų imperijos Maskvos CASK komanda buvo kažkas ypatingo, sukeliant nacionalinį pasididžiavimą. 

Baigiant, krepšinio šimtmečio proga gal vertėtų paminėti geriausius mūsų rajono krepšininkus. Be abejo, pirmu numeriu garsiausiu būtų R. Kaukėnas (jei neklystu, už rajono komandas nėra žaidęs), N. Lisauskas, labai perspektyviu laikiau R. Juršėną. Iš atklydusių galėčiau paminėti S. Ganusauską, L. Kunigėlį, kurie vienus kitus metus  žaidė mūsų rajono komandose. Norėčiau paminėti ir savo  sūnų Mantą. Daugiau nei prieš 20 metų kartu žaidėme Š. Marčiulionio organizuojamose varžybose 2+1. Žaidžiant dėl pirmos vietos, Mantas per 10 min. nestabdomo laiko pataikė 13 tritaškių iš 15 mestų. O man teko ,,garbė“ tuomet dengti būsimą talentingą Lietuvos rinktinės žaidėją M. Pocių. 

O mūsų naujajam krepšinio rinktinės treneriui K. Maksvyčiui reikia palinkėti, kad vėl patektume į Paryžiaus vasaros olimpiadą, o šiemet – į Europos čempionatą ir grįžtume su medaliais ( geriausiai – su aukso). Ir tada paaiškės, ar mūsų krepšinis dar yra pasaulio krepšinio šalių elito grupėje

Nieko nepaminėjau apie Lietuvos moterų krepšinį. Tai visai atskira tema. Jei labai trumpai, tai įsimintiniausi  prisiminimai, kai Vilniaus ,,Kibirkšties“ komanda SSRS kovodavo su Rygos TTT komanda, kurios žvaigždė buvo U. Semionova, gimusi Zarasuose.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!