Skip to content

Ignalinos unikalumas kuriančiųjų akimis

Taip dabar atrodo pokariu buvusi Ignalinos stribų būstinė.

Smagu, kai yra žmonių, kurie turi idėjų ir jomis dalinasi. Kodėl? Nes Ignalina turi kūrėjų (kūrėjas – bet koks žmogus, turintis idėjų, vizijų, planų), kurie tiesiog kūpa nuostabiomis idėjomis, tačiau tyli. Tyli, nes už nugaros – nemenkas bagažas liūdnos patirties. Kažkas skaudžiai kando už idėją, o kažkas nušvilpė ją ir nuėjo net neatsisukdamas, kažkas ignoravo, o paskui tarsi netyčia pateikė lyg savąją, tačiau yra tokių, kurios stumiamos it tankais, nors daug kas šiurpsta nuo jų. Taip jau yra mūsų mieste. Bet… yra ir geroji šio reikalo pusė – Ignalina šiuo požiūriu yra unikali. 

Todėl ramiai apsisukame ant kulno ir žygiuojame toliau. Šiandien – į dešinę, rytoj – į kairę, o poryt – tiesiai. 

Turėjo Ignalina minčių su senuoju garvežiu ir senojo Ignalinos parko geležinkelio stotyje atgaivinimu. Nereikia! Svajota ir apie paties tilto miesto paplūdimyje naktinį apšvietimą. Nereikia! Galvota, kurta, rinkta informacija ir skelbta apie Ignalinos, kaip geležinkelio sukurto miestą įamžinimą, pasitelkiant „Lagaminų istorijas“. Idėja tyliai pasisavinta ir pristatyta, kaip sava, net žodeliu neužsimenant apie nepuošiantį poelgį. Dar vardinti? Gal jau ir nebereikia… Juk tai – mūsų veidas. 

Jums leidus, truputį pasidžiaugti noriu. Beveik prieš dvejus metus, snieguotą gruodį, viešėdama mero Justo Rasiko kabinte, užsiminiau, kad labai liūdnai atrodo prezentacinės Geležinkelio–Turistų gatvės, pradedant turgaus teritorija ir iki pat sankryžos su Laisvės gatve. Parodžiau merui fotografijas, kaip siaubingų vietų (stribynių, NKVD būstinių) senamiestyje problemą išsprendę Kėdainiai, ir pasiūliau tą patį padaryti Ignalinoje. Tai yra kur tinka – stendais, kur tinka – uždangalais iš specialių medžiagų, ant kurių būtų išspaustos senosios Ignalinos miesto istoriją menančios fotografijos, uždengti „griuvėsius“ ir neestetiškus miesto pastatus. Tarsi išgirdo, tarsi patiko mintis, bet… per tą laiką visi aplinkiniai rajonai taip išsprendė estetines miestų problemas. 

Štai ir mūsų turgaus tvora buvo perdažyta, nors turbūt uždengus ją skydais su senojo miesto turgaus vaizdais, būtų buvę visai kas kita. 

Pagaliau šiandien Laisvės ir Turistų gatvių sankryžose esantys senieji istoriniai pastatai, kuriuose kažkada veikė NKVD būstinės, meniškai slepiami po istoriją bylojančiais uždangalais. Tuo užsiima Ignalinos rajono savivaldybės įpareigoti asmenys. Atstovų teigimu, savivaldybės specialistės Rasos Juodagalvienės iniciatyva reikalai pajudėjo. Tikrai nuoširdus ačiū už šias veiklas. Tikime, kad galutinis rezultatas ignaliniečių ir svečių bus priimtas džiugiai. 

Tęsiant šią idėją, būtų prasminga ir prie visų senųjų miesto pastatų vietų pagaminti  stendus su esmine informacija ir senomis fotografijomis. Keliaujant su ekskursija po miestą, smalsuoliams būtų kur kas įdomiau įaudrinti vaizduotę. Kita vertus, patys ignaliniečiai nebežino, kas ir kur čia yra ir buvo. Tą liudija ir žmonių reakcija, kai maždaug prieš metus buvo paviešinta senosios Goštautų kepyklėlės istorija. 

Na, o pabaigai – apie kitus gražius dalykus, kurie susiję su ukrainiečiais. Antradienio vidurdienį Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykloje vyko tradicinis ansamblių paradas. Jis ir tradicinis, ir netradicinis, nes atvyko apie 30 ukrainiečių vaikų. Tačiau ne apie juos aš noriu pakalbėti, o apie mus. 

Negaliu įvardinti kiek metų keliauju į renginius muzikos mokykloje, Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Kartu ateina beveik visi tie patys žmonės. Etatiniai renginių ir koncertų lankytojai. Renginių kokybė – išties nepriekaištinga. Bet šį kartą aš tiesiog netekau žado… gerąja prasme. Ne dėl koncerto repertuaro ar atlikėjo. Aš jais visada džiaugiausi. Pribloškė tai, ką pamačiau… pirmą kartą į mūsų bendruomenės jaunuosius muzikantus, savo pačių mokinius, atlydėję ukrainiečių vaikus, atėjo pasižiūrėti ir jų pasiklausyti ir Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos mokytojai! Slava Ukraini! 

Gal pagaliau iš mandagių, bet beveidžių padėkų ir sveikinimų „popieriuose“ ir familiaraus tarpinstitucinio bendradarbiavimo galėsime pereiti prie nuoširdaus domėjimosi vieni kitais ir buvimo drauge. Supraskite teisingai. Tai nėra priekaištas asmeniškai mūsų institucijoms, tai – pastebėjimas, ką su mumis padarė sistema, kuri apkraudama beprasmėmis pareigomis ir užduotimis tarnautojus, iš visų žmonių atima natūralų gebėjimą džiaugtis, domėtis ir mėgautis –  atitolina žmogų nuo žmogaus. 

Smagių atradimų su priedu „Ignalinos karštą kuriantys žmonės“ !

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje