Skip to content

Kūrybos bangose išlikti savimi  – nesunku

Sigita TELYČĖNAITĖ

Nerimo bangos ritasi per pasaulį, neišrankiai virpindamos mūsų širdis, sutraiškydamos viltis, į nežinią nuplaudamos ateities dėliones. Meno bangose ilsisi žmogaus siela, ir nesvarbu, maištuose ar per tylumą kuria harmoniją, jėgą, skelbia gyvenimą. Jau beveik įpratome, kad kasmet, mus, ignaliniečius, pakviečia VšĮ „Meno bangų“ kūrybiniai projektai, rezidencijos, autorių ir parodų pristatymai, kuriuose visada sutinkame rašytoją ir žurnalistę, kūrėjų sambūrių Rytų Aukštaitijoje iniciatorę Gintarę ADOMAITYTĘ. Koks dabarties laikas rašančiam? Ar įmanoma nenutilti, nesustoti, nesutrupėti?.. Kalbamės su rašytoja.

Ar dosnūs šio pavasario kūrybiniai vėjai ant Jūsų rašomojo stalo? Koks Jums šitas pavasaris?

Man šis karo pavasaris slogus – tikriausiai, kaip ir visiems padoriems žmonėms. Kolegos ne kartą pasiguodė, kad nebegali nei skaityti, nei rašyti, nors to labai norėtų. Prisipažinsiu, kad jaučiuosi kitaip: tik rašymas ir skaitymas tegali pagelbėti.

Kūrybiniai vėjai ant mano stalo ilgokai šiureno kitų autorių puslapius. Daug dirbau ir dar dirbsiu su jaunimu, su vaikais. Tai – Jaunųjų filologų konkursas, Epistolikos rašinių konkursas, jaunųjų poetų konkursas ,,Raktažolė“, vykstantis Zarasuose. Visų šių konkursų darbus skaitau atidžiai, vis prisimindama savo vaikystės bandymus. Privalau pareikšti, kad dabarties mokiniai tikrai rašo kur kas įtaigiau, nei kadaise aš. Jie – laisvės vaikai. Man tekdavo sukti galvą, kaip tarp eilučių pasakyti tai, ko garsiai ištarti neleista. Jų ieškojimai kur kas laisvesni, o žodžiai drąsūs.   

Jūsų gerbėjų sąraše – daug įvairaus amžiaus skaitytojų, kuriems miela autorės perteikiama santūri emocinė šviesa ir tikslus, laisvas žodis. Ar lengva kūrybos bangose išlikti savimi?

Už daug ką turiu dėkoti mamai, lituanistei Živilei Medekšaitei-Adomaitienei (1922–2005). ,,Ar tau nebaisu, kad prarasi save?“, – kartą paklausė mama. Beje, kalbėjomės anaiptol ne apie kūrybą, o apie asmeninį gyvenimą. O juk vieno nuo kito beveik ir neįmanoma atskirti. Tas klausimas – o ar neprarandu savęs – visada su manimi, ko besiimčiau. Dabar, kai man jau šešiasdešimt penkeri, kai galiu ar net privalau atidžiai peržvelgti savo gyvenimą, į Jūsų klausimą atsakau: ne, kūrybos bangose išlikti savimi nesunku. Kur kas sunkiau būtų menkai parsiduoti.

O štai tą tikslų ir laisvą žodį atrasti nelengva. Man pažįstamas ,,pokalbis“  su tuščiu, baltu lapu ar kompiuterio ekranu, kuriame nieko nėra, vien blausi, netikra šviesa. Su savo tekstais dirbu ilgai, mėgstu juos trumpinti, redaguoti, taisyti. Kitaip ir negali būti. Privalai žinoti: jei jau dirbi, tai lengva nebus. Tai panašu į šokį. Juk smagu būti šokių vakarėlyje, bet kas bandė to ,,smagumo“ imtis rimtai, ne vakarėlyje, o repeticijų salėje, žino: prakaitas liejasi upeliais, nuovargis neapleidžia kelias dienas. Na ir kas? Vistiek smagiau, nei nuobodžiauti ant patogios sofos.

Uolesni skaitytojai klausia, kokius nebaigtus tekstus laikote dar stalo stalčiuje, kokie projektai gimimo stadijoje, kokios naujos kūrybinės mintys lanko Jus?

O, koks geras, prasmingas klausimas, ačiū už jį. Aš tiesiog sprogstu kartu su pavasario pumpurais – taip noriu apie tas ,,gimimo stadijas“ pasakoti. 

Taigi… Ką tik apžvelgiau knygos ,,Ignalinos pasakos“ maketo bandymus. Tą knygą mes aštuoniese sukūrėme 2021 m. rudenį rezidencijoje Ignalinoje, ,,Saulėtekio“ sodyboje. Per aštuonias dienas parašėme po pasaką ar po dvi – štai ir knyga. Jos leidybai vadovauja Utenoje gyvenanti poetė Rasa Milerytė. 

Rudenį apie ,,Ignalinos pasakas“ galėsiu kalbėti daugiau ir plačiau, į knygos pristatymus esame pasiruošę įtraukti ne vienos bibliotekos skaitytojas bei skaitytojus, skatindami ir juos sukurti savo pasaką. 

Esu laimėjusi asmeninį, Lietuvos kultūros tarybos remiamą  projektą – tai rubrika ,,Apie knygas mažiems ir jauniems“ svetainėje www.menobangos.lt. Kalbinu žinomus ir primirštus vaikų literatūros kūrėjus, rašau naujų knygų apžvalgas, jau pradėjau kurti Anapus iškeliavusių rašytojų rašytinius portretus. Vaikų literatūroje riba tarp gėrio ir blogio ryškesnė, humanizmas alsuoja giliau, vaizduotei leista apimti net ir buitiškus reikalus – štai kodėl man svarbi ši literatūros sritis, karo pavasarį mane itin guodžianti ir stiprinanti.

Kartu su VšĮ MENO BANGOS vadovu Mariumi Kraptavičiumi ruošiamės dar vienam projektui – Lietuvos kultūros tarybos paramos sulaukusiai kūrėjų rezidencijai ,,Ignalinos gelmės“. Ar tikrai tai bus gelmingos dienos? Tikiuosi, kad taip, o papasakosiu tik birželio mėnesį.  

Konfucijus sakė, kad vejančiam laimę kartais reikia sustoti ir būti laimingu. Ar pati randate tokių akimirkų sau?

Randu. Visada tokių akimirkų rasdavau ir – tikiuosi neprarasti. Tos akimirkos laukia manęs miškuose, iš kurių nedaug materialaus parsinešu. Žoliauju ar grybauju, prisimindama saiko jausmą. Ne kartą jau atpėdinusi į pamiškę, sulaukiau klausimo: o ką jūs miške veikėte? Ir tikrai – ką? Tiesiog – buvau savimi. Malonios akimirkos, kai už lango dargana, o aš, patogiai įsitaisiusi, skaitau įdomią knygą. Arba klausau klasikinės muzikos. Ir dar – kai brendu į ežerą, kai tampu jame beveik vandens gyvių. Matyt, iš viso to, ką išvardinau ir dar iš kai ko atsiranda mano knygos. 

Ačiū už dialogą!

Autorės, N. Trinkūnienės ir B. Januškevičiaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here