Sekmadienį švenčiama Motinos diena. Ilgą laiką prezidentai sveikina daugiavaikes Motinas. Labai gerai, gražu ir parsminga. Bet priedas „Ignalinos kraštą kuriantys žmonės“ nori Jums pristatyti ypatingas Motinas, o tiksliau – šiandien priminti vienos Motinos istoriją, atvedusią iki šiandien. Metams bėgant, vyksta daug pokyčių: vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja, kažkas kuria, o kažkas pasineria į ieškojimus. Vieną dieną beviešint Ignalinoje įkurtame Vaikų pasaulyje ir besikalbant su jo savininkais Kamarauskais, pokalbis pakrypo apie praeitį. Šios šeimos galvą ir jų giminę pažįstu jau 17 metų. Kaip ir visų mūsų, taip ir jų gyvenimai išdabinti visų spalvų išgyvenimais, skirtumas tik tas, kad tie išgyvenimai vieni tik sielojasi ir trepsi vienoje vietoje, o kiti išmintingėja. Žodis po žodžio ir… išdėliojome, kad Andriaus močiutei Nataljai KRIČELIENEI šią gegužę sukaks 100 metų. 

Žiemas ši nepaprasta senolė leidžia sostinėje pas dukrą, o pavasariui besibeldžiant, skuba į namus Kampelio kaime, N. Daugėliškio seniūnijoje. Sugrįžusią ją vėl aplankysime… kai sodai sužydės, o Jums, mieli priedo „Ignalinos kraštą kuriantys žmonės“ skaitytojai, siūlome susipažinti su šia ypatinga Motina, skaitant šiek tiek ankstėliau užrašytą pasakojimą.  

Meilė ir netektis vaikšto kartu

Praleisti laiką su žmogumi, kuris kalba ir žodžiais, ir akimis, ir širdimi – trigubas džiaugsmas. Tiesiog jauti, kaip tave užlieja laimės pojūtis. Tu praturtėji žiniomis, pamokymais, patirtimi, apgaubtas kalbančiojo šiluma ir meile žmonijai. Suvoki, kad reikia gyventi geriausiai, kaip gali, galvoti geriausiai, kaip gali, ir daryti geriausiai, ką šiandien gali, kadangi šiandiena taps pamatu rytojui, o rytojus netruks įsilies į Amžinybę.

Jau dešimtmetį pažinojau senolę Natalją Kričelienę. Ji pro savo namuko langą stebėjo mane su vilkšuniu nardančią apylinkių laukais ir miškais, skaitė mano straipsnius, o aš vis klausiausi apylinkės gyventojų – tiek moterų, tiek vyrų – pasakojimų, apie mūsų kraštuose gyvenančią nepaprastai išmintingą moterį, vadinamą krašto šviesuole, kurią pažinoti – didelė garbė. Buvome mes kelis kartus ir susitikę įvairiomis aplinkybėmis, bet tik tiek… O štai dabar, artėjant metų šventėms, sumaniau ir su MI skaitytojais pasidalinti nepaprastais laimingo ir teisingo gyvenimo receptais, kuriuos atskleidė Natalja KRIČELIENĖ.

Rojaus Kampelis

Moliakalnio miško pakraštyje įsikūręs nedidelis, vos kelių pirkių kaimelis – Naujasis Kampelis. Žiūrint pro senolės Natalijos langus į seniūnijos centrą – Naująjį Daugėliškį – atrodo, kad jis tilptų į delną ar bent jau į fotoaparato objektyvą tai tikrai. Aplinkui, kiek akys užmato, didesnės ar mažesnės kalvelės, šalia – buvusio Didžiojo Daugėliškio dvaro senasis parkas, kurį nuo kaimelio kaip ir patį Daugėliškį, teskiria upeliukas ir laukinių žvėrių takas. Danguje pakibus pilnačiai, kasnakt gali stebėti sniege išdykaujančias stirnaites ir šeimynomis brendančius šernus. Vienas vietos ūkininkas, lyg nežinodamas to, prieš metus suarė dalį žvėrių tako ir užsėjo kukurūzais. Tai papuotavo miško valdovai…

Prieš 92-ejus metus ir 7 mėn. (pokalbio metu, toks buvo Nataljos amžius – autor. past.) Juzefos ir Nikodemo Barusevičių namuose gimė dukrelė, kurią tėvai pavadino Natalija. Visą laiką ji pragyveno namuose, kuriuose ir gimė, turbūt todėl namai, susigyvenę su pačia senole, turi nepaprastai gerą aurą ir tiesiog užburia ramybe, pradanginančia net laiko nuovoką.

Šiuose kraštuose jauna mergina, baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją, dirbo mokytoja. O dabar jau, būdama senole, pakraipo kiek galvą ir sako: „Kur gi tai matyta, iš mano mokinių belikę gyvi tik du…“

Apkaltinta „tėvynės išdavimu“ 

„1945 lapkričio 6 d. žemės ūkio skyriaus specialistas Cicėnas pasivadino mane NKVD lozungų piešti. Tai grįžau tik po trejų metų. Tris savaites mane „Raudonojoje mokykloje“, vos už kelių šimtų metrų nuo namų, įkalbinėjo bendradarbiauti. Mama nežinojo, kur dingau, o pasakyti juk niekaip negalėjau. Paskui išvežė į Švenčionis. Ten naktimis kankindavo ir liepdavo prisipažinti nebūtus dalykus. 1946 m. rugsėjį 29 d. nuteisė. Buvau apkaltinta „tėvynės išdavimu“. Man tebuvo 23-eji metai, o aš jau dardėjau gyvuliniame vagone kaip didžiausia nusikaltėlė. Per vagono plyšelį išmečiau raštelį, kad mane nuteisė ir išveža. Tą raštelį surado Jeronimas Čibiras, pažinojęs mano tėvus, ir perdavė mano mamai žinią apie mane.

Gruodžio viduryje mus jau apgyvendino Uchtoje, Pečioros upės pakrantėje. Čia sutikau pirmąsias baisias savo Kūčias. Praraudojau šaltyje viena nežinia kiek laiko. Nežmoniškas skausmas širdį plėšė. Nuo to laiko visada per Kūčias verkiu. Išlieju viską, kas susikaupia. Išsiraudu sočiai kasmet…

Mūsų lageryje buvo 4 namai ir gyveno 150 moterų. Mane paskyrė dirbti virtuvėje. Nusišypsojo man laimė ir mano įkalinimo laiką sumažino 3 mėnesiais. Bet tai kas iš to, kai dar 2 savaites niekaip išvažiuoti negalėjome, nes vis nebuvo vietų. Ilgai keliavau, sutikau nuostabių žmonių, bet išlipus iš traukinio Ignalinoje iš laimės taip pasimečiau, kad nebežinojau net kurioje pusėje namai. Lagaminėlį palikau pas pažįstamus ir atėjau namo. Kaip šiandien pamenu: einu per sodą, Kampelis pilnas žmonių, o mano mama pamačiusi, kad aš einu link jos, išsigandusi įbėgo į namus ir užsikabino duris. Tądien mama vaišino kvietiniais miltais užmaišytų runkelių brazdais…“, – klaidžioja praeities takais pašnekovė.

Paradoksalu, tačiau skamba neįtikėtinai – net trys senolės anūkai tada, žinoma, neteisingai apkaltintos „tėvynės išdavimu“ (du anūkai ir marti) šiandien tarnauja „Tėvynės labui“!

Meilė ir netektis

„Grįžus dirbau pienininėje, paskui valsčiuje, kolūkyje… Pamenu viršaitis Juraitis vadindavo mane „vaikščiojančia enciklopedija“. Aš viską žinojau ir atmintis buvo tada stebėtinai gera.

Būdama 32-ejų sutikau mylimą žmogų. Su Jeronimu apsigyvenome šitame pačiame name, pasistatėme priestatėlį, susilaukėme dviejų dukrų – Virgutės ir Reginutės. 1962 m. balandžio 3 d. mano žmogų nužudė. Ne jam keršijo, o man, bet kodėl turėjo kentėti mano vaikai. Neatleisiu niekada. Viena širdis mano žino, kas tai padarė, bet pasakyt negaliu… Šita paslaptis iškeliaus su manimi.

Mane gyvenime gaubia vienatvė, nes vienaip ar kitaip netenku tų, kuriuos myliu, prie kurių prisirišu. Netekau vyro, užaugę išėjo vaikai, gyvenimą džiugino vyriausias anūkas, ir tas vėliau išėjo. Pamenu tą dieną kai jį išlydėjau į Vilnių, nuo tų metų aš likau visai viena.

Labai sunku turėti ir paskui netekti. Dėl draugijos turėdavau gyvūnėlių: katinuką, šuniuką. Kiek aš ašarų ir dėl jų išliejau. Ir pasakiau sau – gana. Daugiau taip nebegaliu. Bet kur tau. Priklydo šuniukas kažkieno pamestas ir štai dabar vėl gyvenam abu. Tiesa, dar turiu kelias dešimtis paukščiukų, gyvenančių trimis aukštais lesyklėlėse už lango, kurie čia triukšmauja ištisas dienas.

Tik nepamanykite, kad aš skundžiuosi. Aš gyvenu gerai. Mane nuolat lanko visi anūkai, skambina dukros. Reginutė dažniausia čia ir čia. Turėjau 10 anūkų (5 mergaites ir 5 vyrukus), dabar jau turiu 12. Aš skaičiuoju su marčiomis. Du vedę, vadinasi ir jų išrinktosios taip pat mano. Dabar jau laukiu ir proanūkių“, – smagiai šypsosi senolė.

Šiuolaikinė močiutė

Kuo ilgiau bendrauji su senole, tuo labiau ja žaviesi ir nesiliauji stebėtis. Būdama tokio garbaus amžiaus ji prenumeruoja 3 laikraščius, 3 žurnalus ir skaito storiausias knygas vieną po kitos. Šįkart gražiai aplenktas senais laikraščiais radome Filomenos Taunytės knygą apie politiką ir sveiką gyvenimo būdą, o kitą – meilės romaną „Svajonė apie sniegą“. Negana to, ji puikiai įvaldžiusi ir mobilųjį telefoną. Pyptelėjus žinutės signalui ji akimirksniu paėmusi telefoną ištarė: „Paskaitom kas čia ką parašė“. Kol senolė garsiai skaitė, sėdėjau be žado: tai tau… Natalija domisi ir politika, pasiklauso transliuojamų Seimo posėdžių, bet labai mėgsta ir serialus „Nekviesta meilė“, „Naisių vasara“ ir niekada nepraleidžia „Duokim garo“. O kai tik turi laisvą minutėlę, moteris siuvinėja. Jos kryželių siuvinėti darbai įvertinti net keliais padėkos raštais, įtraukti į garsių rajono amatininkų gretas. Senolė išsiuvinėjusi per 80 darbų ir beveik visus išdovanojusi.

Per artėjančias šventes moteris keliaus į sostinę, pas dukrą Reginutę. Tokia tradicija jau 7-erius metus. Beveik visi renkasi ten, ir anūkai, kurie gali, suvažiuoja.

Gyvenimo mokykla

Sunku per tokį trumpą laiką suprasti, kaip gi teisingai nugyventi gyvenimą, bet, kita vertus, visas mūsų gyvenimas ir yra ieškojimas. Kitaip jau seniai būtume visi tapę dievais. Kažkas pasakė, o senolė Natalija tik patvirtino, jog svarbiausia gyvenime – nepasiduoti ir niekada, jokiomis aplinkybėmis, nenustoti tikėti gėriu. Jei susvyruosi, blogis tuoj pat tai „suuos“, o tada tau atrodys, kad tave aplankė laimė ir sėkmė, bet deja, tai tebus trumpalaikė iliuzija.

Žmonės vis svarsto, kad Dievas neteisingas, nes didžiausius išbandymus ir nelaimes siunčia, regis, patiems geriausiems žmonėms. Sakoma, kad stebuklo čia jokio nėra. Gėris šviečia, spinduliuoja. Kuo labiau žmogus tiki gėrio galia ir daugiau jo skleidžia aplik save, tuo stipriau jis spindi. Gėrio skleidžiama šviesa „siutina“ blogį ir jis sukoncentravęs visas jėgas puola nelaimėmis, nesėkmėmis, netektimis… Stiprus žmogus atlaiko jas ir nepasiduoda, nepraranda tikėjimo. Taip ir vyksta amžina kova tarp blogio ir gėrio… Deja, mūsų visuomenėje blogis užėmęs kur kas tvirtesnes pozicijas. Senolė Natalija pragyveno tai žinodama 92-ejus metus, o dabar štai jau ir mokslininkai prakalbo apie kaimo šviesuolei seniai žinomas tiesas.

Gyvenimas gražus tuo, kad jis niekada nesiliauja mūsų stebinti. Baigus pašnekesius, senolė net pašoko iš vietos džiūgaudama: „Kad žinotum, vaikeli brangiausia, kaip man palengvėjo viską prisiminus, išsikalbėjus. Taip gera ir net linksma paliko. Aš visiems visiems žmonėms artėjančių švenčių proga norėčiau palinkėti SANTARVĖS… Žmonės tokie pikti pasidarę. Vienas kitą turbūt šaukšte nuskandintų. Anksčiau vienas kitam stengdavosi padėti kuo tik gali. Ir aš visada visiems padėjau, kuo tik galėjau. Juk tai yra svarbiausia…“, – atsisveikindama visiems linkėjo kaimo šviesuolė Natalija.

Autorės nuotr.