Skip to content

Žodis apie kaimo motinas

Nijolė KERAITIENĖ

Šiandien kažkaip susimąsčiau apie savo mokyklinius metus. Ir pirmiausia iš atminties iškilo Mamos rankos, Jos šviesus veidas, Jos rūpestis, kad būtų kuo apsirengti, kad būtų ko pavalgyti. Visai gausiai šeimai. Matau Ją iš ankstaus ryto stovinčią prie krosnies ir meistriškai kepančią blynus ant atviros ugnies. (Aš taip kepti iki šiol neišmokau…)

O tada supratau, kad tai bene daugumos mūsų kartos Mamų paveikslas. Mamų, kurios mokė ir pratino mus, kaimo vaikus, dirbti visus darbus. Mamų, kurios dar šventai laikėsi papročio į šventes eiti apsirišus skarele – puošnesne, išeigine. Mamų, kurios negalėjo padėti mums ruošti pamokų, nes dauguma jų buvo baigusios tik pradinę mokyklą. Jos neturėjo kada kalbėtis su mumis apie mūsų paaugliškus rūpesčius: joms reikėjo dirbti, daugiausia kolūkyje, neretai fermoje nepakeliamo sunkumo darbus, paskui dirbti namie, pavalgydinti, apskalbti, pasirūpinti gyvuliais, daržais…

Gal dėl to mes ir augome be didelių dabartinės paauglystės tragedijų, nes nuo mažens stengėmės dirbti kartu su tėvais, jautėme pareigą mokytis. Stengėmės, nes žinojome, kad  mumis rūpinamasi, jautėme, kad  taip išreiškiama meilė – skanesniu kąsneliu, gražiai apmegztomis apykaklaitėmis mūsų mokyklinėms uniformoms, su kuriomis ir į šokius turėdavome eiti. Tėvų rūpestis, beje, niekur nedingo ir dabar, tik niekaip nesuprantu, kurioje vietoje pasimetė tas ankstesnis vaikų pareigos supratimas?

Kodėl noriu apie tai rašyti? Kai daugiau kaip prieš dešimtmetį rengėme knygą „Tverečiaus krašto mokyklos: nuo lenkmečio iki mūsų dienų“, teko perversti daugybę archyvinės medžiagos. Ypač sujaudino Tverečiaus vidurinės mokyklos nuotraukos, ilgus metus kauptos mokytojo Vinco Brukštaus. Ten nemažai tokių mamų portretų: sugrubusiom nuo darbo rankom, neslepiamom raukšlelėmis veide… Tad šiandien, žvelgdama į katastrofiškai tuštėjančius kaimus ir kaimo mokyklas, norėčiau, kad visos jos, paprastos kaimo mokinių mamos, būtų bent taip simboliškai prisimintos ir joms nusilenkta. Ir visai nesvarbu, ar jos pagimdė ir į pasaulį išleido garsiais tapusius, ar didelių aukštumų nesiekusius vaikus. Ant jų, ant mūsų Motinų pasiaukojimo laikėsi krašto gyvybė. Tebūna Joms šviesu aukštybėse nuo mūsų prisiminimų. 

Asociatyvi nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje