Ar reikia pasakoti apie Birutę Raginytę-Žemaitienę? Tikrai ne. Tai moteris, kuri jau devyniasdešimt metų pati nemiega ant savųjų laurų ir kitiems neleidžia užsnūsti ant savųjų. 2021 m. gruodžio 8 d. moteris minėjo 90-ies metų sukaktį, bet žiemos metą aktyviai leisdama sostinėje ir susitikdama su bendraminčiais, kaip ji pati sako, Lietuvai svarbiais žmonėmis, deramai nepaminėjo gimtadienio su kraštiečiais. Be to, Birutė labai norėjo pasimatyti su rajono meru, net spaudoje žadėjusiu susitikti asmeniškai su jubiliate pavasarį. Kad ir kaip įkalbinėjo bendraminčiai iš Daugėliškio krašto bendruomenės visiems susitikti jų erdvėse, gerb. Birutė nusprendė, kad geriausia vieta susitikti būtų Ignalina. Kaip tarė, taip ir padarė: Ignalinos karšto muziejuje balandžio 22-osios popietę būriavosi moters draugai, bendraminčiai.
„Tautos kuriama Lietuva“
Prieš metus „Lietuvai pagražinti draugija“ minėjo 100 metų sukaktį. Ta proga draugijos nariai išleido knygą-albumą „Tautos kuriama Lietuva“. Tądien minint jubiliatės šventę Ignalinos krašto muziejuje, ignaliniečiams buvo pristatyta ši knyga-albumas, kuriame įamžintos ir gerb. Birutės veiklos.
Apie knygos albumo gimimą ir kelionę pasakojo vienas iš bendraautorių, „Lietuvai pagražinti draugijos“ garbės pirmininkas Juozas Dingelis.
Garbės pirmininką papildė svečiai, „Lietuvai pagražinti draugijos“ nariai: buvęs vidaus reikalų ministro padėjėjas, REGITRA generalinis direktorius Ramutis Oleka bei teisininkas, teisės filosofas, Mykolo Riomerio universiteto profesorius, habil. dr. Alfonsas Vaišvila. Pasak prof. A. Vaišvilos, žmonėms suteikta teisė tęsti pasaulio kūrimą.
Lietuvai pagražinti draugijos vadovo J. Dingelio teigimu, knyga „Tautos kuriama Lietuva“ apkeliavo jau daugelį šalies kampelių. Daugeliu veiklų ir darbų prisidėjusi prie šalies gražinimo pačiomis įvairiausiomis šio žodžio prasmėmis ir mūsų kraštietė Birutė Raginytė- Žemaitienė. Gerb. Birutė – buvusi mokytoja, dabar turinti ekologinį ūkį, aktyvi visuomenės veikėja, mat ji yra ir Nacionalinio susivienijimo, ir „Lietuvai pagražinti draugijos“ narė.
Nors nei labai laukto mero, nei jo atstovų jubiliatė taip ir nesulaukė, tačiau popietėje susirinkę įvairių bendruomenių atstovai sveikino jubiliatę, džiaugėsi jos draugija ir galimybe jos žinias perduoti ateities kartoms… Kazitiškio seniūnas Drąsutis Jelinskas taip pat dėkojo ir jubiliatei, ir knygos kūrėjams.
Perfrazuojant prof. A. Vaišvilos mintį, galima teigti, kad pasaulio Kūrėjas neturi kitų rankų – tik mūsiškes. Žmogui suteikta galimybė įgyti daug žinių ir kurti nuostabius dalykus, tik paties žmogaus valioje, kaip panaudoti savo begalinius, neišmatuojamus gebėjimus…
Palinkėjimą ir jubiliatei, ir kiekvienam ignaliniečiui pasiuntė žinomas garbės svečias, kraštotyrininkas ir rašytojas Antanas Žilėnas.
Baigiantis renginiui, nuskambėjo mintis, kad ir Ignalinoje galėtų būti įkurtas „Lietuvai pagražinti draugijos“ skyrius, todėl suburtas aktyvas, sieksiantis įgyvendinti idėją.
Iš gerb. Birutės prisiminimų
Kalbant apie šią ypatingą moterį, norisi pasidalinti jos mintimis, kurias užrašė apžvalgininkas, Nacionalinio susivienijimo narys Vytautas Sinica.
„Mano diedukas buvo visom jėgom už lietuvybės išsaugojimą. Mūsų gimtame Ignalinos krašte Lietuva buvo tik trumpai užėjusi, o šiaip vis gyvenom okupacijose, bet išlaikėm savo lietuvišką kalbą ir sąmonę. Diedukas buvo parapijos sūdziá (teisėjas) ir visaip kovojo, kad būtų išlaikyta ir saugoma lietuvybė. Buvo didelis ūkininkas, turėjo 43 hektarus žemės, laikė daugiau nei 100 žąsų, gyvulių. Lenkai jo prisibijojo. Senelis kasmet varydavo žąsis virš 100 kilometrų į Vilnių. Tik Vilniuje nukirsdinęs parduodavo, o kad geriau pirktų, tai Vilniuje garsiai lietuviškas giesmes giedodavo. Drąsus buvo ir lietuviu būdamas didžiavosi.
Dar prie caro diedukas sužinojo, kad Vilniuje organizuojantis lietuviams, 1915 m. ant dabartinių Mindaugo ir Basanavičiaus gatvių kampo atidaryta lietuviška mokykla (būsimoji Vytauto Didžiojo gimnazija). Sužinojęs apie lietuvišką mokyklą, diedukas pasiėmė žąsų, viedrą (kibirą) ir nuėjo ieškoti mokyklos šeimininko. Pasirodė, jog tai Jonas Basanavičius. Atėjęs į mokyklą, diedukas ir išsireikalavo J. Basanavičiaus priėmimo, o jo sulaukęs, žąsis padovanojo jam ir kitiems mokyklos vadovams, greičiausiai tarp jų ir Mykolui Biržiškai, kurio nepažino. Diedukas paprastai prisistatė: „atėjau padabot, kaip atrodo lietuviškas asbukas (abėcėlė).“
Tai įsivaizduokit, Želigovskis, šėtonas, buvo pusiau lietuvis. Pats sakė „aš pirma lenkas, o paskui lietuvis“. Buvo kilęs iš Lietuvos teritorijos, kuri dabar Baltarusijai atitekusi. Ir toks būdamas ėjo Vilnių okupuot, nešinas vėliavom su prakeiktu varnu raudonai baltame fone. Juk visi žino, kad apgaule Vilnių paėmė. Pasirašė Suvalkuose sutartį ir tą pačią naktį užpuolė. Kiek jie žalos po to padarė…
Mokiausi gerai, visus egzaminus išlaikydavau penketais. Mokytis mane pasiėmė tik seserys, nes tėvas sakė: „Reikia drobes aust, ką kraičio užsidėsi?“. Vėliau, studijų metais, turėjau problemų, bet ne dėl mokslų, o dėl komunistams nepriimtino elgesio. Kai buvau studentė, nestojau į komjaunimą, nes buvau auklėta, kad didžiausia gėda segtis komjaunuolio ženkliuką. Fakulteto komjaunimo sekretorius Rimas kartą priėjo ir įsegė, o aš pati prie jo iškart ir nusisegiau. Draugės paprotino, kad turėsiu problemų, tai po to ilgai turėjau jam gerintis.
Patys neturėjom veikalų, lenkai lietuviškų knygų neduodavo, policija tikrindavo. Bet rubežius (siena – demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos okupuotų jos teritorijų – aut.) eidavo prie Kazitiškio, netoli mano tėviškės. Netoliese, Sabališkėje, gyveno ir mano dėdė Jonas Padvalska. Tai jis kartą pasakė tėvams – „reikia drąsaus vaiko“, o aš kaip tik labai drąsus vaikas buvau. Vaikus tada per rubežių perleisdavo, o jie ten su lietuvių policininkais susitardavo ir gaudavo parsinešti lietuviškų knygų ir sacharino. Nuvežė mane prie miško į krūmynus, o aš nusiskinu gėlių ir, kaip sakydavom, „papliauskom“, t. y. lenkiškai, dainuoju sau „kwiaty, kwiaty“. Buvo prisakyta bėgti, jei pamatyčiau kur toli policininką, o ir greita buvau, tai ir nubėgau pamiškėm, prisakyta neatiduoti niekam to, ką parsinešiu. O kitoj pusėj jau laukdavo kokie vyrai, pagaudavo, sakydavo „neišsigąsk“ ir duodavo ką parsinešti. Slėpdavom knygas ir kitus daiktus prisiūtuose maišeliuose po sijonu ir po suknele.
Žydai, kurie sudarė daugumą prekybininkų, cukrų tik lenkams parduodavo, o lietuviams ne. Galėdavai pasisaldyt tik tiek, kiek kontrabanda parsinešei iš Lietuvos, o daugiausia sacharino parsinešti galėdavom. Žydai ne patys taip sugalvojo – toks įsakymas išleistas buvo. Ir per Mišias kunigai lenkai tik lenkams pirma atsisėsti duodavo, o lietuviams – tik jei po lenkų vietų likdavo.
Pas mus kaip tik buvo lietuvybės centras, kiek spaudė – neužspaudė. Visas kraštas buvo okupuotas. Visas Švenčionijos kraštas buvo grynakraujai lietuviai, kiekvienoj ląstelėj lietuvybė gyveno. Būdavo, jaunimas eina į šokius, šoka ir groja lietuviškas dainas, eina ratelius, kad ir be muzikantų, patys pasidainuodami. Mane dar nuo mažiausių dienų su broliu palikdavo per tokias vakarones budėti, kad koks policininkas neužeitų, nes lietuviškai dainuoti negalima buvo. Taip ir įpratom maži saugot ir slapstytis, drąsą užsiauginom. Vėliau jau su broliu eidavom per miestelį su lazdom ir dainuojdavom: „Karžygiai Lietuvos“.
Ignalinos karšto muziejuje vykusio renginio įrašą galite matyti platformos YouTube kanale Ignalinos TV.
Ignalinos TV nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!