Skip to content

Mūsų kraštas – neeilinis, šviesus ir besistengiantis tą šviesą išlaikyti

Sigita TELYČĖNAITĖ

Gegužės 7-ąją prisimename lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį ir carinės Rusijos siautėjimo metus – 1864–1904 m., kuomet buvo suvaržyti lietuvių tautos brandumą liudijantys ženklai: knygų leidyba, kalba, spauda ir laisvas žodis. Tai vienas iš juodžiausių tautos istorijos laikotarpių, pristabdžiusių mūsų kalbos ir kultūros raidą.Vienintelė lietuvių tauta pasaulyje turi tokį unikalų reiškinį – knygnešystę.Tuomet tautinio atgimimo veikėjai, inteligentija stojo į kovą dėl gimtosios kalbos teisių. „Stipriausias pamatas tautystės, pirmiausiu jos ramsčiu yra prigimtoji kalba“ – sakė mūsų himno autorius Vincas Kudirka. Bėgo metai, keitėsi kartos, o kova už lietuvių kalbą, spaudą ir laisvą žodį tęsiasi. Gal kitomis formomis, švelniau, nuosekliau lietuvybės puoselėjimo darbą atlieka tautos ateičiai pasišventę žmonės. Jie – kilnios misijos dalyviai, diena iš dienos, kantriai judantys link žiburio, apie kurio šviesą geriausiai kalba laikas. Lietuvių kalbos mokytoja Nijolė KERAITIENĖ – viena iš jų. 

Artėja Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ką ji reiškia Jums, mokytojai, visą gyvenimą ugdančiai meilę gimtajai kalbai, mokančiai jaunimą puoselėti ir saugoti tautines tradicijas bei papročius?

Gyvename pervartų ir istorinių lūžių laikotarpiu. Per mano kartos gyvenimą spauda išgyveno stulbinamą Renesansą tautinio atgimimo laikotarpiu, kai nebelikus cenzūros pasipylė galybė naujų laikraščių, žurnalų, kuriuose galėjai rasti, ko tik nori. O dabar turime kitokią situaciją: popierinė spauda traukiasi, mažai jaunų žmonių ją bepripažįsta, mieliau renkasi internetą, socialinius tinklus. O juose pats nelabasis koją nusilaužtų ir vis tiek teisybės nerastų. Informacijos atsirinkimas ir patikimumas tampa tikru iššūkiu. Antai atsirado netgi naujadaras melagiena. Tad šiuolaikiniam pasauly prioritetai keičiasi: darosi ypač svarbu gebėti skirti faktą ir nuomonę, aklai netikėti vienu šaltiniu, ypač jei tai kokia propagandinė televizija. Tik va kaip tą padaryti, kol kas neaišku.

Panašią devalvaciją išgyvena, deja, ir knygos. Nors jų leidžiama daug ir įvairių, jei tik turi pinigų, gali nusipirkti kokią užsimanęs, knyga nebeturi tokio prestižo, kokį turėjo anksčiau. Tai natūralu: pasak poeto Algimanto Baltakio, „taip jau yra – ko maža, tas brangu“. Knyga dabar nebėra geidžiama dovana ir daugelio mano mokinių namuose knygų lentynos nerasi. O gaila. Skaitantį žmogų neklysdamas atskirsi nuo neskaitančio: pagal žodyno turtingumą, sakinių sandarą, gebėjimą kurti rišlų tekstą. 

Tad ką man reiškia ši diena? Puikiai žinau jos istoriją, bet šiuo metu aš ją sieju su žodžio, spaudos  laisve. Kad ir ką sakytume, įstatymų, draudžiančių kurstyti neapykantą, karą, reguliuojama žodžio laisvė yra demokratijos garantas. Labai norėtųsi spaudoje mažiau pykčio, daugiau pozityvo, bet gal kasdieniniame naujienų sraute geriau pastebimi negatyvūs dalykai?

Visada raginote mokinius rinkti tautosaką. Rytų Lietuvoje esate pirmoji lietuvių liaudies vakaronių iniciatorė, organizatorė, dalyvė. Kas paskatino ir suteikė jėgų tokiai veiklai? 

Tautosaka – didžiausia mūsų kalbos atrama. Šalia jos – gimtoji tarmė. Tuos dalykus kaip vertybes giliai įdiegė studijos Vilniaus universitete, iš jo išėjau su dideliu dainų kraičiu ir stipriomis patriotinėmis nuostatomis.  O pastaruoju metu labai kremtuosi, kad pandemija nutraukė 35 metus puoselėtą kasmetinių vakaronių tradiciją. Man ji brangi pirmiausia dėl to, kad yra telkianti, vienijanti jėga: kiek puikių, gabių mokinių atsiskleidė šiose vakaronėse, kiek šviesių, neeilinių mūsų krašto žmonių jose pasirodė, prie kokių talentų pavyko prisiliesti ir apie juos platesnei visuomenei papasakoti!

O jėgų suteikė tai, kad niekada nedirbau viena. Idėja yra gerai, bet jai įgyvendinti reikia bendraminčių. Tad su didžiausiu džiaugsmu vardinu ištikimus savo bendražygius, ilgus metus ėjusius ar tebeeinančius kartu. Tai buvusios mokytojos Elena Umbražiūnienė, Juzė Drūteikienė, Marytė Misiūnienė, buvęs ilgametis direktorius Tadas Jarmuška, šviesios atminties Dalė Čepulienė, buvusi direktorė Elena Sekonienė, dabar tebedirbančios Valentina Sinkevič, Aldona Misiūnienė, Nijolė Berdikšlienė, Skaidrė Pauliukėnienė, Ramunė Kapliukienė. Galėčiau vardinti kone visus mokytojus.  Mums pasisekė, kad mokame žiūrėti viena kryptimi ir gražiai siekti bendrų tikslų. O jei pradėčiau vardinti mokinius, metų laiptais lipusius ir užaugusius mūsų vakaronėse, viso laikraščio neužtektų. Daugelis jų su šiluma prisimena savo buvimą scenoje. Smagu, kad taip pagerbėme ir savąjį kraštą – neeilinį, šviesų ir besistengiantį tą šviesą išlaikyti. Viliuosi, galgi dar pavyks surengti vakaronių, nes medžiagos joms turime į valias.

Dalis lietuvių, gyvenančių užsienyje, ten kuria šeimas, pamiršta tautinius prioritetus. Socialiniai tinklai perpildyti svetimybėmis, žargonu, keistais naujadarais. Ar daug grėsmių regite lietuvių kalbai dabartyje? Kokios jos?

Į kalbos kaitą aš žiūriu ramiai. Kol ji gyva, turi keistis, prisitaikyti prie naujovių. Žargonas, keisti naujadarai, svetimybės yra kalbos paribio dalykai, jie taip pat rodo kalbos gyvybę. Kol kas matau didžiausią grėsmę, kad nemaža dalis praprususių jaunuolių geriau moka anglų, o ne lietuvių kalbą ir net mąstyti jiems lengviau angliškai. Bet, manau, atsilaikysim prieš šią grėsmę.

Jūsų dėka daugelis moksleivių surado kelią į lietuvių ir pasaulinės literatūros šedevrus. Kokia knyga, gulinčia ant Jūsų stalo, galėtumėte sudominti šiuolaikinį skaitytoją? Koks knygos vaidmuo Jūsų gyvenime? 

Nuo mažens esu knygų graužikė – tai jau mūsų kartos bruožas. Man visada mieliau skaityti knygą, nei žiūrėti filmą. Skaitau nuo mažens, esu perskaičiusi jų galybę. Deja, turiu pastebėti, kad dabartiniai mokiniai yra vaizdo karta, skaityti neretam yra kančia – tiesiog per ilgas procesas. Ir tokia realybė, dejuok nedejavęs, kitaip nebus. O kokia knyga galėčiau sudominti šiuolaikinį skaitytoją, net neįsivaizduoju. Visos atrodo per ilgos pagal juos. Gal tai galėtų būti Rebekos Unos distopija „Atjunk“, stulbinančiai tikroviškai panaši į šiandienos realybę ir labai sėkmingai prieš keletą metų pastatyta Jolantos Narbutaitienės su Ignalinos gimnazijos teatru „Iki“?

Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų – rašė Paulas Kueljas. Kokios Jūsų svajonės jau turi sparnus, yra įgyvendintos? Kokių svajonių palinkėsite visiems kalbos, knygos ir tautinių tradicijų puoselėtojams?

Mano svajonės, susijusios su viso gyvenimo darbu ir bendradarbiavimu su kolegomis mokykloje, jau įgyvendintos. Tai stiprus muziejus, šalies mokyklų muziejų apžiūroje pernai laimėjęs trečią vietą, turintis veiklos kryptį ir tradicijas. Tai du knygelės „Lietuviškos mokyklos Tverečiaus krašte: nuo lenkmečio iki mūsų dienų“ leidimai. Tai vakaronių tradicija, kurią ketiname atgaivinti. Tai kraštotyros medžiagos kaupimas, į kurį įsitraukia ir mokiniai, ir kolegos.

O visiems kalbos, knygos ir tautinių tradicijų puoselėtojams norėčiau palinkėti bendradarbiavimo, vienybės ir gyvo, tikro, šilto bendravimo, nes be jo daug kas praranda prasmę. 

Ačiū už dialogą. 

Nuotraukos MI ir iš N. Keraitienės asmeninio albumo

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.