Skip to content

Prasmė, išdalinta visam gyvenimui

Juodagalviuose gyvenantis Vytautas LAURĖNAS vasario 20 d., šventė 90-mečio jubiliejų. Ankstyvoje vaikystėje savarankiškai išmokęs skaityti, meilę knygai išsaugojo per visą gyvenimą. Dabar jau toks amžius, kad pats geriausias laikas – su knygomis, kurių niekada nestinga namuose. Pasakodamas apie praeitį, pašnekovas prisipažįsta neturįs kažkokios savo ilgaamžiškumo paslapties. Mama Emilija nesulaukė tik vienerių metų iki 90-ties, tai gal mamos genai jame ir stipresni?..

„Gimiau ir augau Praciūnų kaime, netoli Kačergiškės (dabar kaimas oficialiai vadinamas Pročiūnais). Pas tėvus Emiliją ir Kazimierą Laurėnus augome visas devynetas atžalų. Šeimoje buvau vyriausias. Dabar su sese likome tik dviese. Tėvai turėjo 21 ha žemės, kuriuose dirbome su visa šeima ir darbas darbą vijo. 

Metų vingiuose ištirpo gimtasis kaimas, neliko gyventojų, nutilo gaidžių giedojimas rytais. Bet vaikystė – kiekvienam brangus ir neužmirštamas laikas.

Tris klases baigiau Praciūnuose, kur pirmuoju mano mokytoju buvo Kazimieras Paukštė, o ketvirtą klasę – jau Kačergiškėje. 1945 m. įstojau į Ignalinos progimnaziją. Tėvai nuomojo kambarį pas Ozarinskus, vėliau pas Michalkovus. Atstumas iki namų nemažas, todėl į gimtinę sugrįždavau tik savaitgaliais, per šventes.

Atskirose klasėse mokėmės berniukai ir mergaitės. Mūsų klasėje buvo 30 mokinių. Atmintyje išliko klasės auklėtojo Jono Juodagalvio pamokos. Kiek daug ir nuoširdžiai jis aiškindavo apie bendravimo kultūrą, skiepijo elgesio etiketą prie stalo, negailėjo gerų žodžių mums, kaimo vaikams. Mokytojas M. Milašius dėstė aritmetiką (matematiką), anatomijos mokė Liudas Alseika. Apie pastarojo asmenybę galima daug pasakoti (L. Alseika – legendos apie Ignaliną autorius (sukūrė 1946 m.), žuvo 1960-05-19 d. Rusijoje dviračių žygio į Vladivostoką metu (partrenkė sunkvežimis) – aut.). Visa Alseikų šeima dirbo pedagoginį darbą. L. Alseika prisiminimuose liko dideliu pasakoriumi, garsiu keliautoju. Kartais, norėdami sutrumpinti pamoką, klausdavome apie Indiją, kitas šalis, tuomet, mokytojas pamiršdavo pagrindinę temą, ir su didžiausiu užsidegimu, pasakodavo apie savo keliones, dalindavosi patirtais įspūdžiais. Kartais, pakvietęs mokinį atsakinėti, mokytojas pats papasakodavo, o vaiką pagirdavo už atsakinėjimą ir parašydavo gerą pažymį… Liudo Alseikos pasakojimų visi klausydavome net sulaikę kvėpavimą. Gerbėme jį ir kitus mokytojus.

1949 m. baigiau gimnaziją, bet svajonės apie Aukštąjį mokslą liko neįgyvendintos, nes studijoms reikėjo pinigų, kurių tuomet daugeliui stigo. Pasitaręs su tėvais, įstojau į Geležinkelio technikumą Vilniuje, po dvejų metų įgijau traukos techniko specialybę, kitaip tariant, tapau mašinistu. Pimiausia reikėjo 25 000 km nuvažiuoti traukinyje mašinisto padėjėju, o tada jau tvirtino darbo vietoje pagal specialybę. Deja, neišvažinėjęs visų privalomų kilometrų, buvau pašauktas į tarnybą armijoje. 1952 m. rudenį sutikau Usuryiske netoli Vladivostoko. Kraštas atšiaurus – žiemos labai šaltos, vasaros karštos, nuolatos siautė dideli vėjai. Po vienerių metų mokymų, tapau tanko vadu. Po trejų metų tarnyba ėjo į pabaigą, bet komplikavosi tarptautinė padėtis, Vengrijoje prasidėjo neramumai, todėl tankų vadų tarnybos laikas armijoje buvo pratęstas dar vieneriems metams. Į Lietuvą grįžau 1956 m., gruodžio 15 d. Čia sutikau savo gyvenimo išrinktąją Danutę Aną Burokaitę – pradinių klasių mokytoją, kilusią iš Juodagalvių kaimo. 1957 m. liepos 21 d, nuvažiavome dviračiais į Ignalinos zaksą (Metrikacijos skyrių) ir susituokėme. Liudininkais pakviečiau pirmus gatvėje sutiktus žmones“, – prisimindamas prabėgusias dienas, apie nueitą kelią pasakojo garbus jubiliatas.

Laikui bėgant, kukli Danutės ir Vytauto bendro gyvenimo pradžia sukūrė stiprų pamatą dviejų žmonių sąjungai. Kartu ieškojo galimybių tvirčiau materialiai atsistoti ant kojų, kurti geresnę ateitį visai šeimai. Nuo 1958 iki 1960 m. Vytautas dirbo suvirintoju Padysnio hidroelektrinės statybose, vėliau – tos pačios stoties budėtoju – buvo atsakingas už turbinų priežiūrą. Likimas dosniai dalijo įvairių darbų pasiūlymus, todėl V. Laurėnui teko dirbti Daugėliškio apylinkės pirmininku, dar mokytis, įgyti zootechniko diplomą, tiūsiant žemės ūkio srityje, sulaukti užtarnauto poilsio. Žmona Danutė visur jį lydėjo kartu, dirbo pradinių klasių mokytoja Ožionyse, Molkūnuose, Rubelninkuose. Pora užaugino du sūnus –  

Vaidutį ir Vitą. Jauniausias Vitas, gal iš motinos paveldėjęs pusės menininko gyslelę (motinos brolis – Jonas Burokas, garsus grafikas), studijavo Stepo Žuko dailės technikume, dirbo dekoratoriumi, laisvalaikiu tapė. Vaidutis Laurėnas baigė Maskvos Lomonosovo universiteto filosofijos fakultetą, dabar jau socialinių mokslų daktaras, profesorius, išrinktas Klaipėdos universiteto senato pirmininku.

– Tai jau penkiolikta Vaidučio knyga, – rodo Vytautas dar visai naują sūnaus leidinį – „Universitetas – racionalus ir emocingas“ ir šypsodamasis prisimena atžalos svajones. 

– Vaidutis svajojo tapti lakūnu, stojo į Saratovo aukštąją karo aviacijos mokyklą, bet griežta Sveikatos komisija pakoregavo jo ateities planus. Dabar štai veža man knygas, kurias mielai ir noriai skaitau – pasakojo tėvas.

Sulaukę brandaus amžiaus, Danutė ir Vytautas Laurėnai, Juodagalviuose (žmonos tėviškėje) užsiėmė ūkininkavimu – laikė keturias karvutes, arklį, rūpinosi bičių šeimomis. Vaikams padedant, naujai sutvarkė aplinką, namus, kuriuose sulaukta gražių jubiliejų ir linksmų šeimos suėjimų. Deja, laikas žmonių gyvenimus koreguoja, dėlioja savaip. Vytautas Laurėnas 90-ties metų jubiliejų minėjo Klaipėdoje, kartu su žmona Danute, kur jinai gydosi po ligos ir kur gyvena sūnaus Vaidučio šeima. 

– Daug vandens nutekėjo per tuos metus. Daug darbų padaryta, išmėginta. Nuo mažumės viliojo kalvio amatas, traukė geležis – kažką išraityti, nukalti mėgau. Per gyvenimą suvažinėjau tris mašinas, turėjau traktorininko teises. 

Šeima visada buvo paskata veiklai, judėjimui į priekį, atrama, įveikiant negandas. Nugyventi poroje ilgą amžių – menas. Du žmonės nebūna vienodi, kiekvienas – su savo charakterio ypatumais ir skirtumais. Vienas kažkuris turi mokėti nutylėti, nusileisti, tuomet atsiranda daugiau santarvės, supratimo, pagarbos. Tikėjimo pagrindai veda žmogų į gėrį, todėl neturime pamiršti Aukščiausiojo, kurio palaimoje kuriamas žemiškas stabilumas, kurio šviesoje randame savo būties pilnatvę ir ramybę, – primena Vytautas Laurėnas, neseniai paminėjęs garbingo amžiaus sukaktį. 

Nuotraukos autorės ir iš V. Laurėno asmeninio albumo

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje