„Kam daugiau gyventi? Kad šita santvarka mane lėtai ir negailestingai užmuštų? Geriau jau aš pats save ir iškart… Čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį LAISVĖ uždraudė“, – prieš dramatišką mirtį samprotavo devyniolikmetis vakarinės mokyklos mokinys iš Vilijampolės Romas Kalanta.

Jis – Lietuvos Laisvės šauklys, savo gyvybę paaukojęs vardan Lietuvos Laisvės, gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje. Tėvas Adolfas Kalanta kovojo 16-ojoje lietuviškoje divizijoje, buvo sužeistas, vėliau dirbo partinį darbą. Motina Elena Kalantienė (Vyšniauskaitė) buvo gana religinga, vaikus stengėsi auklėti katalikiška dvasia – vaikystės svajonėse R. Kalanta ketino tapti kunigu. Iki 1963 m. R. Kalanta su tėvais ir artimaisiais gyveno Alytuje, nuo 1963 m. – Kaune, Vilijampolėje.

1963–1971 m. Romas mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Mokslai jaunuoliui nelabai sekėsi. Bendraklasiai teigė, kad ir pats R. Kalanta, nors ir išmokęs pamoką, dažnai atsisakydavo atsakinėti, nes nematė prasmės. 1971 m. mokyklą turėjo baigti, tačiau neišlaikęs chemijos, geometrijos ir fizikos abitūros egzaminų perėjo mokytis į vakarinę mokyklą. Tuo pačiu metu dirbo Kauno „Aido“ fabrike (Vilijampolėje), kuris gamino vaikiškus baldus, vežimėlius ir įvairius muzikos instrumentus: metalofonus, lūpines armonikėles ir kita. To meto R. Kalantos charakteristikose nurodoma, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe, labai mėgo „The Beatles“ muziką“.

Paskutiniais gyvenimo metais išryškėjo Romo nusivylimas gyvenimu, piešiniuose kartojosi aukos motyvas, vaizduojamas kryžius, ugnis ir žmogus. Ketinimą nusižudyti liudija tokios 1972 m. asmeninėje užrašų knygelėje įrašytos frazės: „Vis nesiryžtu, nors reikia tai padaryti būtinai“, „mirtis man bus šventė, lauksiu jos ir sulauksiu“, „laiškus sudeginsi ir iš manęs liks pelenų krūvelė“. Jo užrašų knygelėje liko ir paskutinis įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. R. Kalanta suvokė, kad totalitarinė santvarka yra žudanti ir ryžosi pasiaukoti prisidėdamas prie Lietuvos išsilaisvinimo.

1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, R. Kalanta apsipylė benzinu iš 3 litrų stiklainio ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!“. Atskubėję greitosios pagalbos medikai Romą į ligoninę išvežė jau netekusį sąmonės. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos, konstatuoti viso kūno antrojo ir ketvirtojo laipsnio nudegimai. Oficialiais duomenimis, R. Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15 d., 4 val. ryto.

R. Kalantos susideginimas pirmiausia sukėlė spontanišką pasipriešinimą, nesankcionuotą protestą, kuris Kaune, garsėjusiame lietuviška tautine dvasia, gana stipria Katalikų Bažnyčios įtaka, neformaliais jaunimo judėjimais, rado tinkamą terpę. Sovietų KGB pastangos išvengti bet kokių žmonių susibūrimų paankstinat R. Kalantos laidotuves tik dar labiau paaštrino padėtį. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje.

Mieste prasidėjo antisovietinis bruzdėjimas, išaugęs į atvirą pasipriešinimą. 1972 m. gegužės 18–19 d. vyko demonstracijos, kuriose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Eidami Kauno gatvėmis jie skandavo: „Laisvę Lietuvai!“, „Laisvę hipiams!“. Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja Gegužės 18-oji!“. Pažymėtina, kad antisovietiniai neramumai Kaune tuo metu buvo vieni gausiausių Sovietų Sąjungos mastu. Valdžia prieš manifestantus, be milicijos, metė ir desantininkų bei saugumiečių būrius. Riaušėse suimti 402 žmonės, iš jų 351 vyras, 51 moteris, 97 komjaunuoliai, 192 darbininkai, 37 tarnautojai ir kiti. 1972 m. gegužės–birželio mėn. buvo suimti, o vėliau nuteisti aktyvūs gegužės 18–19 d. pasipriešinimo įvykių dalyviai: Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Virginija Urbonavičiūtė, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas. 33 asmenys patraukti administracinėn, 8 – baudžiamojon atsakomybėn.

R. Kalantos pavyzdžiu 1972 m. susidegino ar mėgino tai padaryti 13 asmenų. Ši kraštutinė protesto forma – savižudybė susideginant – neišnyko ir vėliau. 1976 m. rugpjūčio 10 d. sovietų kariuomenėje, kareivių akivaizdoje, susidegino Antanas Kalinauskas.

Iki galo neatsakyta, kokį atgarsį Romo Kalantos žūtis turėjo tarptautiniu mastu. Jau 1972 m. gegužės 20 d. pasaulį pasiekė žinios apie Romo žūtį, neramumus Kauno mieste. Vėlesniais metais Amerikos lietuvių bendruomenės kiekvienais metais prisimindavo R. Kalantos auką, kartu tai buvo dar viena proga priminti pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybės siekį. Įsidėmėtinas, bet dar menkai pabrėžiamas faktas, kad 1972 m. gegužės 22 d. Maskvoje prasidėjo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Ričardo Niksono vizitas. „Akiplėšiški“ įvykiai Kaune JAV prezidento vizito Sovietų Sąjungoje išvakarėse akivaizdžiai griovė mitą apie klestinčią ir visas problemas išsprendusią imperiją, supurtė jos valdžios institucijas.

Šis įvykis sukėlė didelį atgarsį ir skatino Lietuvos išsivadavimo siekį, kuris, susiklosčius palankioms aplinkybėms, peraugo į Sąjūdžio judėjimą. Kiekvienais metais kauniečiai paminėdavo Gegužės 14-ąją. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius lietuvių bendruomenių susibūrimo vietose.

2000 m. liepos 4 d. Romas Kalanta apdovanotas (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. 1990 m. gruodžio 27 d. buvo išleistas įsakymas jo kapą laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu. 2005 m. Romui Kalantai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.

Atgarsiai Ignalinoje

Po R. Kalantos susideginimo Kaune 1972 m. gegužę, visoje Lietuvoje buvo patriotinis pakilimas. Kauno pavasario dvelksmo būta ir Ignalinoje. 1-oje vidurinėje mokykloje tais laikais buvo karinis parengimas, tad berniukai mokslo metų pabaigoje važiuodavo į Pabradės poligoną, kur duodavo iššauti iš automato. Tad 1972 m. gegužės pabaigoje, važiuojant į Pabradę, visą kelią „plėšėme“ dainą: „Geltona, žalia ir raudona,/ Tai mūsų laisvės vėliava / Sugrįš iš užsienio Smetona / Ir vėl bus laisva Lietuva“. Kaip rašoma KGB Ignalinos skyriaus 1973 m. ataskaitoje, mus įskundė agentas „Faustas“. Įtariame, kad tai galimai buvo karinio parengimo mokytojas Počtariovas – J. B.). KGB ataskaitoje rašoma, kad agentui „Faustui“ tapo žinoma, jog Ignalinos 1-osios vidurinės mokyklos mokiniai Gintautas Čepulėnas, Romas Levinskas, Rimas Vilčinskas ir kiti kai kada susirinkę dainuoja nacionalistinę dainą pagal „Internacionalo“ melodiją. Signalas pasitvirtino, „Dainininkai“ paaiškino, kad šią dainą išmoko iš pernai metų abiturientų Blaževičiaus ir Rimkos, daina išties nacionalistinio pobūdžio. 

LKP rajono komitetas vidurinėje mokykloje pravedė atvirą mokytojų partinį susirinkimą, kuriame kalbėta apie politinio auklėjamojo darbo sustiprinimą. Kovo 9 d. pedagogų taryba svarstė 11 klasės moksleivių poelgį, dainavimo kurstytojams Romui Levinskui, Rimantui Vilčinskui, Daniui Šerėnui buvo sumažintas elgesio pažymys iki nepatenkinamo (kitiems iki trejeto – J. B.), o komjaunuoliui Gintautui Čepulėnui organizacija pareiškė papeikimą. Dar su keliais istorijos dalyviais vyko profilaktiniai pokalbiai, grasinta išmesti iš mokyklos (tai mano klasė, tad profilaktuotas buvau ir aš, nes važiuojant į Pabradę, žinoma, taip pat iš dūšios dainavau. Visą mėnesį po vieną iš pamokų vedžiojo pas KGB darbuotoją į direktoriaus kabinetą (po kelis kartus), tardė, kas tą dainą pirmi pradėjo dainuoti, iš kur gavome žodžius. 

Nuotraukos iš R. Kalantos šeimos asmeninio albumo ir baudžiamosios bylos.