Skip to content

Asmenybės ir tautos drama

Sigita TELYČĖNAITĖ

Aukščiausio vedimas žmogaus gyvenime nenusakomas jokiais mums įprastais žodžiais. Subtiliame dvasios pasaulyje vykstantys procesai per materiją įprasmina save, įkvepia savo jėgas kūniškoms formoms, leisdami pajausti kuriančios rankos galią. Perimtos ar sugautos energijos jėga formuoja išliekamąją vertę visiems menininkų darbams. Pasaulinės klasikos šedevrai byloja apie tai.

Jukiškė – žmogaus rankomis ir širdimi pačių Aukštybių sukurtas perlas, dangiško spindulio vieta Lietuvos tyruose. Aprengta pavasario paukščių čiulbėjimu ir tolių žydrumu, nuošalios ramybės kupina, šiandieną, ji, kiek paslaptingai sutinka nelauktą svečią. Seniai ėjau Juozapo pėdomis, todėl dabar, atsargiai žengiu jau gerai pramintu taku ir mėginu rasti sodybos šeimininką. Truputėlį kairiau – didelis suartas laukas, o jame girdėti burzgimas – kažkas aria žemę… Moju, moju ranka, gal pastebės? Tuomet traktorius sustoja, žmogus išlipa iš kabinos ir atsargiai vagose statydamas kojas, artinasi prie manęs. Palengva, lyg jausdamas nematomą krovinį ar metų naštą, keliauja Juozapas JAKŠTAS.

Istorija patvirtino – genialūs žmonės nelekia su minia, todėl savo regėjimais ir mąstymu dažniausia pralenkia esamo laiko vaizdinius, trimatė erdvė jų kūryboje praranda prasmę. Kalbėjimas amžinybei ar su amžinybe tampa nuolatinio ir kasdienio darbo dalimi. Kaip transformuojama ir perteikiama dvasinė jėga per skulptūra – meno žmogui suprantama, bet kiek asmeninio potencialo į kiekvieną kūrinį įkvepia menininkas Juozapas JAKŠTAS – lieka kūrėjo paslaptimi. Dievui ir Lietuvai skirti jo darbai, kaip sako autorius, bylojantys istorijos įvykius, faktus, liudininkų likimus. „Ąžuolų kalbėjimas Lietuvai“, kaip ir prieš eilę metų išleista to paties pavadinimo knyga, dabar įvardijamas skulptūrų ansamblis, į kurį sudėti paskutinių dviejų dešimtmečių Juozapo dvasinio polėkio ir kūrybos vaisiai. Skulptūrų parkas, alsuojantis didybe, dangišku įkvėpimu ir kiekvieno kūrinio gebėjimu prabilti į lankytoją, vieniems tampa dvasią maitinančiu šaltiniu, o kitiems kelia nerimą, net baimę…

Pasak menininko, pirmiausia iškilo koplyčia, kaip dvasinės išraiškos subjektas, priešpastatymas pasaulio blogiui. Žmogaus gyvenime laikas, kaip garas, išnyksta. Kuriančio dvasinė apšvieta tik per vizualizaciją tampa apčiuopiama. Dvasinis pavidalas virsta materialiu. Žmogus laike sutrupa, subyra dulke. Ilgiau išlieka medis, drobė, stiklas, ypač, kuomet kuriančio dvasia atspindi Dangiškąją šviesą. Skulptūros kreipiasi į kiekvieną lankytoją, skatindamos klausti savęs buvimo kokybės ir prasmės. Koks išliekamasis žmogaus indėlis laike, savo aplinkoje?..  Yra manančių, kad tai – per daug drąsus kūrybinis kalbėjimas, bet skulptūrų ansamblis virs palikimu ateityje – teigia menininkas. 

Unikaliame parke esančiame Juozapo JAKŠTO testamente tvirtinama, kad žmogus privalo gyventi dėl trijų tiesų – Dievo garbei, vardan Dieviškosios kūrinijos apsaugos ir Žemės saugumo, vardan savosios Tautos gerovės ir Žemės gerovės.

Tauta, tautiškumas, tradicijų išlikimo svarba – vieni iš didžiausių Juozapo sopulių ir galvosūkių. Daugelį metų, visomis priemonėmis ir visais duotais talentais menininkas gina lietuvių kalbos vertybes, senųjų papročių identitetą, tautinį paveldą. Jam artima ir labai svarbi didžiojo lietuvių humanisto Vydūno pasaulėžiūra. 

„Žmogus sukurtas ne pasipuikavimui ar vien malonumams šioje žemėje. Nuo Kaino ir Abelio laikų mūsų gyvenimuose vyksta druskos paieška. Man brangu visa, kas lietuviška, perimta iš protėvių išminties, subrandinta ir patvirtinta istorijoje. Pasak mūsų tautos klasiko Vydūno – kalba, dora ir Dieviškoji apšvieta – asmenybės būties kriterijai, kuriais vadovaujantis žmogaus egzistencijai suteikiama prasmė ir tautos sąmoningumo bei išlikimo užtikrinimas. Mano kūryba kalba į kiekvieną ir kiekvienam, nukreipdama į gilesnį savęs pažinimą, amžinųjų vertybių sąvokas, gebėjimą rasti save kitokį“ – sako menininkas, kurio skulptūrose vyksta tikra asmenybės ir tautos drama. Juozapo darbuose šventojo ąžuolo rauda prabyla iš Adomo Mickevičiaus kūrinių prikeltas Paskutinis Krivis. Meninis kalbėjimas nepaliauja keliauti skulptūrose laiku – nuo pagonybės ištakų iki krikšto, subtiliai įprasminantis mūsų amžiaus dramas, tautinį atgimimą. Šalia tautos didžiavyrių – skulptūra Lietuvos laisvės gynėjai Loretai Asanavičiūtei, žuvusiai Sausio 13-ąją. 

„Pykstu ant visuomenės trumparegiškumo ir vaikymosi lietuviams svetimų vertybių“ – akcentuoja garsus menininkas, apie kurio patyrimus ir liudijimus, mokymus skaitykite kito penktadienio numeryje.

Autorės nuotr.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.