Neseniai į redakciją užėjo, drįstu sakyti, senas mūsų bičiulis Antanas Žilėnas ir įteikė ką tik iš spaudos išėjusią naujausią savo knygą „Parubežys ir parubežiniai“, tiksliau – trečiąją šios knygos dalį. Pirmosios dvi dalys ir kitos autoriaus knygos jau buvo redakcijos knygų lentynoje. Ši trilogija įdomi tuo, kad joje su pačiom, atrodytų, menkiausiom smulkmenom, kurios neretai sukuria ir siužeto intrigą, pasakojama apie lenkmečio Lietuvos pasieniečius, tarnavusius prie demarkacinės linijos, taip pat ir mūsų rajone – Linkmenų, Antalksnės apylinkėse. Pasienyje čia tuomet tarnavo ir A. Žilėno tėvas. Tai dokumentinis pasakojimas. Knygoje (trilogijoje) – gausybė unikalių tarpukario nuotraukų, dokumentų, atsiminimų apie tą laikotarpį. Autorius ta proga išsamiai atsako į klausimus apie save, savo šeimą, kūrybines kančias ir džiaugsmus. Ieškojimų keliai autorių nuvedė net į Baltarusijos Mogiliovą, kur kažkada gyveno daug lietuvių, veikė lietuviškos mokyklos. Interviu gana didelis, tad, ko gero, bus spausdinamas trijuose laikraščio numeriuose.  

Žilėnų pavardė gana populiari mūsų rajone. Iš kur kilusi Jūsų giminė?

Žilėnų giminė yra kilusi, gal Žilėnų pavardės populiacija, daugiau paplitusi rytinėje Lietuvos dalyje. Dažniausiai Žilėnų pavardžių sutinkama Ignalinos šiaurės-rytų kryptyje ir Ignalinos bei Zarasų rajonų sankirtoje. Ankstyvieji dokumentiniai įrašai rodo, kad Žilėnų giminės lizdas buvo Vaišniūnų kaimas. Jau XVII a. pirmoje pusėje (atrodo 1636 m.) Vilniaus tijūnijos Linkmenų dvaro inventoriaus apyrašuose yra Petras ir Martynas Žilėnai iš Vaišniūnų kaimo. Svarbu, kad Žilėnai savo protėvius gali vadinti karališkaisiais valstiečiais, kadangi visi aplinkiniai valstiečiai priklausė Vilniaus tijūnijos karališkajam Linkmenų dvarui.

Mano protėviai gimė netoli Vaišniūnų, Pabaltės vienkiemyje. Protėvių Jono ir Juozapotos Žilėnų jauniausias sūnus Justinas caro laikais išvyko į Mogiliavo guberniją. Nusipirkęs parceliuojamo dvaro žemės, gyveno Suslaukos kaime už Mogiliavo link Mstislavlio. Mano tėvelio Antano Žilėno gimtinė Pabaltėje. Vėliau visa Anupro ir Teklės Žilėnų šeima apie 1920 m. atsikėlė į Ginučius. Čia 1923 m. surašymo duomenimis gyveno 225 gyventojai, kur dominavo Guobių, Rukų ir Žilėnų pavardės. Vokiečių okupacijos metu, 1942 m. surašymo dokumentuose, Ginučiuose buvo 43 sodybos, iš jų – 9 su Žilėno pavarde. Dabar, nykstant kaimams, Ginučiuose liko dvi Žilėnų sodybos.

Jau seniai Pabaltės kaimo pavadinimo nebeliko jokiuose įrašuose. Dabar Pabaltės kaimo žemė žymima tik miškininkystės žemėlapiuose (planuose), kaip Ginučių miškas.

Atsakant į klausimo antrą dalį, labai tiktų poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Žmogus, nesuvokiantis savęs istorijoje ir istorijos savyje, yra silpnas, bejėgis ir mažareikšmis“. Domėtis jau vaikystėje iš tėvų, giminių išgirstais pasakojimais apie okupantus lenkus ir lietuvių (mamos giminių) gyvenimą parubežyje, Lietuvos–Lenkijos demarkacine linija ir šalia jos gyvenusiais lietuviais, pradėjau jau pirmaisiais Lietuvos antrosios Respublikos metais. Tada, kai Lietuvos pirmosios Respublikos archyvai tapo prieinami ir jau buvo galima atvirai kalbėtis apie Lietuvą, t. y., apie Lietuvos netolimą praeitį ir apie Lietuvos istoriją. Tėvelis, Lietuvos partizanas, Vorkutos kalinys, grįžęs iš įkalinimo, savo pasakojimais apie Lietuvos didvyrišką praeitį, apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje ir tarnybą pasienio policijoje, žadino mane domėtis Lietuvos istorija. Stebėjomės tėvelio Lietuvos istorijos žinojimu, jo begaline pagarba pirmosios Respublikos Lietuvai. Jis savamokslis, pagrindines istorijos žinias gavo skaitydamas, tarnaudamas (ypatingai daug) Lietuvos kariuomenėje ir pasienio policijoje. 

Nuo tų Lietuvai tragiškų laikų jau praėjo daug metų, prasidėjo antras amžius, tačiau santykiai su kaimynu ir su čia gyvenančiais Lietuvos lenkais nėra geri. Prisiminkime ir privalome žinoti, kad mūsų kartos tėvai ir seneliai lenkų tautai atleido, užmiršdami jų padarytą žalą ir skriaudas: kai Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė Vokietija ir rugsėjo 17 d. ją su įniršiu triuškino Stalinas, kai į neokupuotą Lietuvą plūdo dešimtys tūkstančių lenkų atbėgėlių. Lietuva tada priėmė ir internavo virš 15 tūkst. vien tik Lenkijos kariškių. Juos priglaudė stovyklose, kurortiniuose miesteliuose, sanatorijose Kulautuvoje, Birštone, Palangoje. Migracijos departamentas dirbo dieną ir naktį, formindamas jų išvykimo į užsienį dokumentus. Taip lietuviai, užmiršę netolimos praeities skriaudas, gelbėjo lenkus nuo stalininių represijų.

Nėra Lietuvoje antilenkiškumo. Nėra ir nebuvo mumyse antilenkiškumo. Nūdienos lenkai turi gerai žinoti nusikaltimus, kuriuos padarė jų protėviai lietuvių tautai, Lietuvos valstybei. Kiekvienam prieš lietuvių tautą nusiteikusiam lenkui privalome priminti, kad Vilnius nuo amžių buvo Lietuvos sostinė, lietuvių įkurtas lietuviškose žemėse. Nuoširdžiai draugystei, geriems santykiams  ir pagarbai tarp abiejų tautų reikia, kad Lenkijos vadai pripažintų jų tėvų ir protėvių padarytas skriaudas ir žalą lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei.

Dabartinė mano karta jau… akivaizdu, kad nespės, o mūsų kartos vaikai ir vaikaičiai privalo, išmintingai, remdamiesi Lietuvių Tautos istorine praeitimi, be jokių nuolaidų ir išlygų išspręsti ilgai užsitęsusį konfliktą su Lenkija.

Kodėl Jūs susidomėjote Lietuvos–Lenkijos demarkacinės linijos istorija ir šalia jos gyvenusiais lietuviais? Nuo ko viskas prisidėjo? Juk tokioms knygoms rašyti reikia surinkti daug archyvinės medžiagos…

Prasidėjo tada, kai save supurčiau ir kai pasakai sau – reikia! O buvo taip. Su sūnėnu Kęstučiu vieną vasarą lankėme jau daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus melioracijos traktorių sugriautą ir išnykusią gimtinę Ignotiškį. Pagrindinis kelias į gimtąjį kaimą buvo užartas ir vietomis apaugęs krūmais. Gerai žinodamas apylinkes, į gimtinę bandžiau įvažiuoti iš kitos pusės. Privažiuoti iki gimtųjų sodybų ir iš kitos pusės nepavyko. Ėjome šnekučiuodamiesi. Stabtelėjome ant buvusių kaimynų auštos kalvos. Žvalgėmės aplinkui ir aš jam pasakojau apie kaimynus, apie čia buvusius kaimus, apie baisų pokarį, apie skrebų siautimą, apie slapčia laidojamus partizanus. Matau, kad Kęstutis įdėmiai klausosi. Po trumpos pauzės jis man: „Dėde, iš kur taip viską žinai“. Kažkiek jam paaiškinau. Sūnėno, baigiančio trečią dešimtį, jauno žmogaus klausimas „iš kur taip viską žinai“ mane giliai paveikė – supurtė. Tuomet turėjau sveikatos problemų ir man, smūgiuotam tokio klausimo, šmėkštelėjo išmintingas posakis, išmintinga patirtis: vakar diena – istorija, šiandiena – Dievo dovana, rytdiena – paslaptis. Ir dar. Man tėvelis buvo garbingos Lietuvos praeities žinių šaltinis. Mes su mama jį prašėme rašyti, bet nieko užrašęs nepaliko. Suprantama, kad gūdžiais sovietiniais laikais rašyti apie Lietuvą, apie pasipriešinimą okupantams, jam, politiniam kaliniui, ir dar vis sekamo saugumo, buvo labai rizikinga. Viso gyvenimo patirtį ir žinias nusinešė Amžinybėn. Aš gi gyvenu laisvoje Lietuvoje. Atviri archyvai, muziejai. Bibliotekose Lietuvos pirmos Respublikos  ir Vakarų valstybių, užsienio lietuvių spaudos ir knygų gausa. Sau tvirtai pasakiau: reikia – rašyk!

Taip supurtęs save ir įsakmiai nurodęs sau – reikia! Ėmiausi. Tuojau pat (per žiemą) 2014 m. išleidau prisiminimų knygą „Praeities labirintais“ apie mano gimtąjį Ignotiškį šalia Tauragnų, apie Ignotiškį supančius kaimus, apie Ignotiškyje gyvenusius kaimynus, apie Mamutės Paluknį Labanoro girioje, apie Mamutės Ryliškius Paluknyje, apie Tėtuko Ginučius ir Tėtuko Žilėnus. Toliau sekė: 2015 m. knyga „Kelias“ –  apie mūsų krašte Kirdeikiuose dirbusį šviesuolį, lietuvybės puoselėtoją, Lietuvos valstybės kūrėją, jos stiprintoją – kunigą Juozą Breivą. Apie jį daug žinojau iš Tėtuko pasakojimų. 2018 m. išleidau dviejų dalių knygą „Parubežys ir parubežiniai“. Jos I dalyje pateikiau apie Lietuvos Nepriklausomybės priešus, apie kovas su Lenkija, apie sienos apsaugos organizavimą ir sienos apsaugos struktūras, apie lenkų užgrobtose teritorijose karo padėties zonos, demarkacinės bei administracinės linijos apsaugos organizavimą ir struktūras, apie pirmosios Lietuvos Respublikos Utenos ir Švenčionėlių apskričių Pasienio policijos barų veikimą iki 1940 m. vidurio, apie lietuvių gyvenimą okupuotoje ir neokupuotoje Lietuvoje, apie lenkų genocidą lietuvių tautos atžvilgiu, apie lietuvių siekį susigrąžinti Vilnių. „Parubežys ir parubežiniai“ II dalyje sudėjau pasienio policininkų kraštiečių autobiografijas, kurie saugojo parubežį ne tik Utenos ir Švenčionėlių parubežyje, bet ir kituose pasienio policijos baruose. Archyvuose, muziejuose, bibliotekose, sužinojęs apie palikuonis ar gimines, neskaitant artimesnių rajonų, vykau į Kauną, Panevėžį, Šiaulius, Mažeikius, Klaipėdą ir, surinkęs duomenis, pateikiau 221 autobiografiją. Abi knygos dalys gausiai iliustruotos prisiminimais, unikaliomis senomis fotografijomis, archyviniais dokumentais. 2019 m. išleistoje Lietuvos valsčių serijos monografijoje „Saldutiškis“, kaip bendraautorius, aprašiau Ginučių kaimo istoriją, 2021 m. parengta ir 2022 m. išleista knygos „Parubežys ir parubežiniai“ III dalis – tai istorinė dokumentinė apybraiža apie carinės Rusijos ir Lietuvos karininką, kovų su Lietuvos Nepriklausomybės priešais kovų dalyvį, apskrities Pasienio policijos viršininką Antaną Juodį.

Ir dar. Su bendraminčiais, pasienio policininkų palikuonimis (vaikais) inicijavome paminklo „Atmintis“ sukūrimą ir pastatymą šalia parubežio su Lenkija Linkmenyse. Visa tai atėmė labai daug laiko, nes reikėjo daug įrodinėti vietinės valdžios biurokratams dėl paminklo būtinumo ir svarbos, ieškoti rėmėjų ir tiesiog visa tai stumte stumti, kad paminklas būtų pastatytas Lietuvos valstybės šimtmečiui. Esame dėkingi tuometiniam Ignalinos savivaldybės merui Henrikui Šiaudiniui, vicemerui Laimučiui Ragaišiui, Linkmenų seniūnui Jonui Aleknai, pasieniečių klubo valdybai, rėmėjams, kad paminklas „Atmintis“ buvo atidengtas 2018 m. vasario 16 d. Niekada neužmiršiu begalinio džiaugsmo, patriotinio pakilimo, kai Ignalinos r. žmonės Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečio minėjimą tą vasario 16-tąją pradėjo Linkmenyse. Pilnoje bažnyčioje po šv. Mišių vyko Lietuvos Valstybės šimtmečio iškilmingas minėjimas. Jis buvo tęsiamas prie paminklo, kurio metu jis buvo atidengtas ir pašventintas. Paminklas „Atmintis“ ateities kartoms liko kaip Lietuvos istorinės atminties ženklas (žymė). Prie paminklo nevysta gėlės, jį gausiai lanko jaunimas. Jau tapo tradicija kasmet prie šio paminklo susirinkti Pasienio policininkų, 1924–1939 (1940) m. saugojusių parubežį su Lenkija, vaikams, vaikaičiams, provaikaičiams.

Papasakokite išsamiau apie naujausią savo knygą „Parubežys ir parubežiniai“, jos III dalį.

Taiai monografija, gal tiksliau – istorinė dokumentinė apybraiža apie Lietuvos karininką, apskrities Pasienio policijos viršininką Antaną Juodį. Dar 2018 m. rengdamas parubežinių autobiografijas, apie caro, vėliau Lietuvos karininką Antaną Juodį parašiau labai nedaug. Buvau pasiryžęs šiam Lietuvos patriotui parengti išsamesnį atminimą. Papilomai archyvuose rinkau medžiagą apie jo tėvus, apie jo vaikystę Mogiliavo gubernijos Sofeisko kaime, apie jo išsimokslinimą, apie jo tarnybą caro kariuomenėje, apie Pirmąjį pasaulinį karą, apie revoliucinius įvykius Rusijoje, apie jo pasitraukimą į Lietuvą, apie jo dalyvavimą kovose su Lietuvos nepriklausomybės priešais bolševikais ir lenkais. Taigi, trumpai apie Antaną Juodį.

Jis gimė netoli Mogiliovo, lietuviškame Sofeisko kaime 1895 m. birželio 8 d., priverstinio emigranto šeimoje. A. Juodžio abu tėvai, kilę iš Utenos apskr., Svedasų valsčiaus. Tėvas (gim. 1850 m.) – Stasys Juodis iš Gireišių sodžiaus, motina (gim. 1862 m.) Ona Juozelskytė iš Vilkabrukių sodžiaus. A. Juodžio tėvai tuokėsi 1886 m. ir greitai su anykštėnų grupe išvyko į Mogiliovo guberniją pirkti žemės ir ūkininkauti. Pasistatė ten gražius trobesius. Augino tris sūnus. Juodžių šeimoje vyravo lietuviška dvasia ir gilus katalikų tikėjimas. Namuose vaikai anksti pradėjo skaityti lietuviškas knygas. Lankė lietuvišką Sofeisko mokyklą.

Antanas pradžios mokslus baigė prie namų. 1915 m. baigęs miesto mokyklos keturias klases, ruošėsi stoti į Mogiliovo realinės mokyklos penktą klasę, bet buvo mobilizuotas ir išsiųstas į Vologdos „družiną“. 1916 m. pradžioje iš ten išsiųstas į Šiaurės fronto karo mokyklą. 1916 m. pabaigoje karo mokyklos absolventas – praporščikas – paskirtas į 282-ąjį atsargos batalioną ir tuojau komandiruotas į kulkosvaidininkų kursus Narvoje. 1917 m. pradžioje iš 282-o atsargos bataliono buvo išsiųstas į Narvos pulką ir kariavo rusų-vokiečių fronte prie Daugpilio. Po metų perėjo į Lietuvių batalioną, kuris tuo metu stovėjo Smolenske. Iš Smolensko bataliono dėl sveikatos buvo paleistas į namus ir kurį laiką gyveno su tėvais ir brolio šeima Sofeisko kaime.

Netrukus juo susidomėjo bolševikai, kaip buvusiu rusų kariuomenės karininku. Tėvų namuose prasidėjo kratos, kurios vis dažnėjo. Antanui tėvų namuose pasidarė nesaugu ir po pirmųjų kratų buvo priverstas slapstytis. Su broliu Jurgiu, irgi rusų kariuomenės karininku (karo felčeriu), radę tinkamą momentą pabėgo pas vokiečius į Mogiliovą. Ten jiems iškilo pavojus būti išvežtiems į Vokietijos lagerius, todėl ilgai nelaukdami patraukė į Lietuvą. Bėgdami ir besislapstydami pasimetė. Nuo to laiko Antanas apie tėvus ir brolius ilgai nieko nežinojo. A. Juodis vėl sugrįžęs į Mogiliovą, privalėjo du kartus per mėnesį registruotis vokiečių komendantūroje, nes kitaip galėjo būti išvežtas darbams į Vokietiją. Padedant generolui Rapolui Okulič-Kazarinui, 1918 m. birželį caro karininkas Antanas Juodis iš Mogiliovo išvyko į Lietuvą.

A. Juodis Lietuvoje prisiglaudė netoli tėvų gimtinės ir metus mokytojavo Utenos rajono pradžios mokykloje. 1919 m. birželio 13 d. buvo mobilizuotas, tarnavo 5-ajame pėstininkų pulke. Formavo kulkosvaidžių junginį. Paskirtas pulko kulkosvaidžių kuopos vadu. Nuo 1920 m. rugsėjo iki kitų metų gegužės dalyvavo kautynėse su lenkais ir bolševikais. 1921 m. spalį pradėjo tarnauti kariuomenės Generalinio štabo Žvalgybos skyriuje. 1922 m. suteiktas kapitono laipsnis. 1923 m. gruodžio 31 d., pačiam prašant, išleistas į atsargą. Vidaus reikalų ministro 1924 m. sausio 4 d. įsakymu paskirtas Pasienio policijos Utenos baro viršininku. Grąžinus Vilnių ir Vilniaus kraštą Lietuvai, A. Juodis 1940 m. vasario 19 d. paskirtas Pasienio policijos Švenčionėlių baro viršininku. Šias pareigas ėjo iki rusai likvidavo Pasienio policiją. 

Užgrūdintas Pirmojo pasaulinio karo frontuose, užgrūdintas kovose su Lietuvos Nepriklausomybės priešais, nurimus kovoms, A. Juodis kompetentingai ir sumaniai vadovavo vyriškam pasieniečių kolektyvui. Buvo objektyvus ir griežtas pareigūnas, administratorius. Reiklus, nuoširdus vadovas, mokytojas ir auklėtojas. Sudėtingos tarnybos apskrities Pasienio policijos ilgametis vadovas.

Piliečių apsaugos departamentas, suderinęs su atitinkamos apskrities viršininku, dažnai keisdavo, rotuodavo baro viršininkus. Nuo 1924 m. pradžios iki 1939 m. pabaigos Ukmergės bare buvo pakeisti šeši baro viršininkai, Alytaus ir Seinų–Marijampolės baruose – po keturis, Trakų ir Zarasų baruose – po tris. A.Juodis nuo pat pirmųjų pasienio policijos įkūrimo dienų iki pasienio policijos likvidavimo, beveik 17 metų, vienintelis iš visų pasienio policijos barų viršininkų nepriekaištingai ištarnavo viename bare. Saugodamas parubežį nuo lenkų tolimesnio veržimosi į Lietuvą, baro viršininkas A. Juodis gerai prisiminė netolimos praeities laikus, kai jis, grįžęs į tėvų žemę Lietuvą, nuo pirmųjų dienų stojo ginti Lietuvą ir kariavo su lenkų okupantais, įsitikinęs ir gerai žinodamas, kad Vilnių lietuviai įkūrė lietuviškose žemėse, kad Vilnius nuo amžių buvo Lietuvos sostinė ir tvirtai tikėjo, kad Vilnius ir Vilniaus kraštas bus Lietuvos.

A. Juodis netarnavo Lietuvos okupantams. Rusams likvidavus Pasienio policiją, su šeima gyveno savo ūkyje Pratkūnuose netoli Salako. Nuo 1941 m. iki 1943 m. dirbo Švenčionių apskrities valdyboje kasininku. Su šeima persikėlė į Ukmergę ir nuo 1943 m. pabaigos dirbo Ukmergės apskrities mokesčių inspekcijoje buhalteriu. Artėjant antriems rusams, 1944 m. vasarą išėjęs atostogų, į darbą negrįžo. Pasitraukė į Vakarus. Kančiose ir nežinioje išbuvęs „dipukų“ stovyklose Vokietijoje, 1958 m. pradžioje iš Liverpulio (Anglija) išvyko į Ameriką. Priglaudė žmonos giminaičiai Čikagos priemiestyje Cicero. Vertėsi atsitiktiniais padieniais darbais. Ilgai nepalaikė jokio ryšio ir nieko nežinojo apie Lietuvoje pasilikusią žmoną ir vaikus.Amerikoje pragyveno 20 metų, vis tikėdamas susitikti su šeima išsivadavusioje Lietuvoje. Amerikoje jį aplankė tik dukra Nijolė. 

Čia gyvendamas toli nuo Lietuvos, A. Juodis tvirtai tikėjo, kad jo tėvų gimtoji žemė bus laisva. Kaip ir daugelio mūsų tėvai ir seneliai nesulaukė žinios apie lietuvių tautos vienybės jėga atkurtą nepriklausomybę.

Antanas Juodis mirė 1978 m. Palaidotas Cicero Šv. Kazimiero kapinėse. Apdovanotas LDK. Gedimino ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Mane labai domino A. Juodžio tėvų ir brolių likimai, pasilikusių po bolševikų perversmo Sofeiske. Domino A. Juodžio tarnyba vokiečių okupacijos metais, domino ilgas, kupinas nežinios, pabėgėlių stovyklose dipuko gyvenimas. Rinkau ir papildžiau artimųjų prisiminimus apie jo vienišiaus gyvenimą JAV netoli Čikagos, Cicere.

2019 m. vasarą vienas vykau į Mogiliavo sritį, kad papildyti duomenis apie Antano ir Jurgio Juodžių tėvų ir vyresnio brolio šeimos likimus. A. Juodžio brolis Jurgis, irgi caro karininkas, nesutikęs tarnauti raudoniesiems, 1921 m. jau buvo atbėgęs į Lietuvą. Sofeiske ir kituose lietuviškuose kaimuose niekas jau nežino ir negirdėjo apie čia kadaise gyvenusius Juodžius. Apie juos vietinėse kaimo kapinaitėse taip pat neradau ir menkiausios žymės apie juos. 

Ieškojau bibliotekose anų laikų spaudoje žinių apie raudonųjų susidorojimus su liaudies priešais, tokiais kaip Juodžiai. Du sūnūs caro zolotopagonščikai nesutiko pereiti į raudonųjų pusę, Antanas jau Lietuvoje kariavo su bolševikais – vijo bolševikus iš Lietuvos. Tėvai su vyriausiojo brolio šeima Sofeiske – buožės. Tokius „liaudies priešus“ užėję bolševikai naikino. A. Juodžio anūkė prisimena močiutės ir tarnaitės slaptų pokalbių likučius apie senelių ir dėdės likimus. Artimieji turėjo nuogirdų, kad jie bolševikų buvo sušaudyti. Sušaudyti ir vyresniojo brolio trys mažamečiai vaikai. Tarybiniai metais iki 1937 m. Baltarusijoje ėjęs lietuviškas laikraštis „Raudonasis artojas“ nuolat pliekė (liejo tulžį) apie ten gyvenusius buožes lietuvius. Perverčiau visus RA numerius, deja, apie „liaudies priešų“ žudynes raudonasis maras pėdsakų nepaliko. Vėliau buvo atrastos masinių žudynių vietos šalia Minsko, Mogiliovo, Oršos, Vitebsko. Jau atšilimo laikais Mogiliovo lietuviai netoli Sofeisko, žvyro karjere, 1987 m. sušaudytiems lietuviams pastatė kryžių.              

Remdamasis amžininkų prisiminimais ir archyviniais dokumentais, papildžiau parubežio su Lenkija istorinius faktus. Surinkau ir patalpinau daug istorinės medžiagos apie Lietuvos valstiečių emigraciją į slavų žemes, apie knygnešius ir kunigus iš Lietuvos Mogiliovo gubernijoje. Nemažai vietos skyriau „dipukams“ – pabėgėliams iš Lietuvos 1944 m. antroje pusėje, artėjant antriesiems rusams.

Norisi sužinoti ir apie Jūsų darbą praeityje bei šeimą…

Baigęs Tauragnų vidurinę mokyklą, 1962 m. įstojau į Kauno Politechnikos institutą ir buvusiame Hidrotechnikos fakultete įsigijau kelių ir tiltų statybos inžinieriaus kvalifikaciją. Atidirbęs trejų metų jaunojo specialisto paskyrimą Miestų statybos projektavimo institute, išėjau į „gamybą“. Dirbant projektavimo instituto Vilniaus skyriuje, teko susipažinti ir dirbti su daugeliu Lietuvoje žinomų architektų, su Chlomauskais, Baltrėnais, Katiliumi, Kasperavičiene, Šeiboku, Brėdikiu, Bučiūte, Baravyku, Čekanausku, broliais Balčiūnais, broliais Nasvyčiais, landšafto architekte Irena Daujotaite. Vilniaus dideliam skyriui vadovavo arch. Vikis Oleka. Projektavau privažiavimus prie busimo Valakampių tilto iki Studentų miestelio. Teko dalyvauti projektuojant Lazdynų mikrorajoną. Išėjęs į gamybą, dirbau Tiltų statybos valdyboje. Su žinomu Vilniaus tiltų statybos inžinieriumi Vytautu Jankausku (jam vadovaujant) teko baigti statyti tiltą į Lazdynus ir statyti Valakampių tiltą. Per visą sovietmetį dirbau Vilniaus statybinėse organizacijose. 1985 m. dirbau dujofikacijos sistemoje Specializuotos statybos valdybos tresto teisėmis vyriausiuoju inžinieriumi.  Tuo laiku užimti specializuoto statybos tresto vyriausiojo inžinieriaus pareigybę be partinio bilieto buvo labai reti atvejai (juokiasi). 

Nuo pirmųjų Lietuvos antrosios Respublikos dienų dirbau tik ką susikūrusios „Geležinio vilko“ brigados štabe tarnybos viršininku. Tuo laiku Lietuvos kariuomenė kūrėsi labai sunkiai. Trūko kuro, maisto, ginkluotės. Kareivinės buvo rusų suniokotos. Remontui lėšų neskirdavo. Net aukštuose tuometinės valdžios lygiuose buvo keliamas klausimas – ar reikalinga Lietuvai kariuomenė? Įsimintinas 1994 m. Lietuvos karininkų susirikimas Kauno karininkų ramovėje, kurį organizavo brigados karininkai. Į susirinkimą buvo pakviesti Lietuvos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas ir Ministras Pirmininkas Adolfas Šleževičius. Susirinkime karininkai labai griežtai reikalavo Valstybės saugumo garanto – kariuomenės. Griežti, patriotiški pasisakymai, motyvuoti reikalavimai, kad Lietuvos valstybei būtina turėti savo kariuomenę, tęsėsi gerą pusdienį. Pagaliau  Prezidentas Algirdas Brazauskas, pakilęs į tribūną, prabilo – Lietuvos kariuomenė buvo, yra ir bus. Po tokio Lietuvos karininkų reikalavimo, nežymiai padėtis kariuomenėje pradėjo gerėti. Labai, labai buvo sunki Lietuvos kariuomenės kūrimosi pradžia. Brigadai „Geležinis vilkas“ ilgai vadovavo plk. Česlovas Jezerskas, busimas brigados generolas, plk. Jonas Vytautas Žukas – busimas generolas-leitenantas, Lietuvos kariuomenės vadas, štabo viršininkas Algis Vaičeliūnas, busimas generolas-majoras. „Geležiniame vilke“ tarnavę jauni karininkai greitai tapo aukšto rango pareigūnais. Kaip antai, ryšių būrio vadas vyresnysis leitenantas Gediminas Grina – būsimas Valstybės saugumo departamento gen. direktorius, saugumo generolas. Mano tiesioginis viršininkas buvo brigados vado pavaduotojas plk. Juozas Meidus. Dabar Lietuva didžiuojasi savąja kariuomene, kurios kariai dalyvauja įvairiose  misijose ir plačiai garsina Lietuvą visame pasaulyje. Brigadoje „Geležinis vilkas“ dirbau iki „suėjo amžiaus cenzas“.

Iki senjorystės dirbau Viešųjų pirkimų tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Būdamas senjoru, Generalinėje miškų urėdijoje puse etato konsultavau viešųjų pirkimų ir statybų klausimais. Nuo 2014 m. esu tik senjoras ir savo sumanymuose visiškai savarankiškas. Dalyvauju trijų klubų veikloje. Didžiuojuosi esąs Pasieniečuų klubo narys ir džiaugiuosi Pasieniečių klubo veikla. Vienas iš pagrindinių klubo tikslų – puoselėti Lietuvos valstybės sienų apsaugos istoriją ir tradicijas, skatinti savo narių kultūrinį ir socialinį bendravimą, rūpintis pilietinės atsakomybės ugdymu.

Žmona Eleonora – biologijos mokytoja. Iki išėjimo į užtarnautą poilsį, nuo 1967 m. dirbo vienintelėje Vilniaus miesto 22-oje (Mikalojaus Daukšos) vidurinėje mokykloje. Parengė ir išleido vyresnėms klasėms kelis bendrosios biologijos vadovėlius. Išleido 54 kartas ir dešimtis auklėjamųjų klasių.

Sūnus Mindaugas 1985 m. baigė Vilniaus 22-ą vidurinę mokyklą (šiuo metu – VGTU licėjus). 1985–1987 m. tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Tėvo ir senelio (senelio Antano Žilėno, nepriklausomybės rezistento) patarimu, mokėsi sovietų kariuomenės karo metodų, kad, esant reikalui, juos panaudotų prieš sovietus. 1987 m. grįžęs iš sovietų kariuomenės, tęsė mokslus VISI (Vilniaus inžinerijos statybos institutas, šiuo metu – Vilniaus Gedimino technikos universitetas (toliau – VGTU)). 1991 m. baigęs institutą, dirbo įvairiose verslo veiklos srityse. 1997 m. pradėjo tarnauti Krašto apsaugos sistemoje (toliau – KAS). Atliko kario garbingą misiją Afganistane. KAS tarnybos metu buvo įvertintas Lietuvos Respublikos padėkomis ir KAS medaliais. Vedęs. Žmona Birutė Pitrėnaitė – socialinių mokslų daktarė, profesorė. 2020 m. spalį, turėdamas pulkininko-leitenanto laipsnį, išėjo į pensiją. Yra KAS rezerve.

Banalus, bet tradicinis klausimas –

kokie Jūsų kūrybiniai ateities planai? Ar su šia knyga ir jau šių darbų pabaiga? 

Oho! (juokiasi)… Mano amžiuje, apie kokius planus dar galima kalbėti? Iš tokių kaip aš, iš žmogaus ateities planų stipriai juokiasi Kūrėjas. Ateities planų neviešinsiu, susilaikysiu. Turiu sumanymų ir sukauptos medžiagos.

O vis-gi. Labai nedaug trūksta iki pateikimo leidybai nedidelės apimties knygoms. Tai apie mano ir tėvų gimtąsias vietas – Ginučius ir Kirdeikius. Rinkdamas medžiagą apie Lietuvos karininką A. Juodį, sukaupiau daug medžiagos apie Mogiliovo gubernijoje nuo XVIII a. ten gyvenusius lietuvius. 2019 m. vasarą lankydamasis tuose kraštuose, jutau neseniai Lietuvoje paminėto 500 metų Oršos mūšio dvelksmą. Aplankiau Algirdaičiams pastatytus paminklus Mstislavlio apylinkėse. Kunigaikštis Algirdas su sūnumis aktyviai veikė LDK rytuose. Čia kunigaikščio Algirdo sūnūs Kazimieras (Karigaila) ir Lengvenis valdė Mstislavlio kunigaikštystę. Sūnus Švitrigaila valdė gretimą Vitebsko kunigaikštystę. Kelionės metu iki Rusijos pakraščių mane lydėjo pasididžiavimas garbinga Lietuvos praeitimi.

Ir dar. Norėčiau atiduoti duoklę Mogiliovo gubernijoje nuo XIX a. pabaigos gyvenusiems lietuviams. Svarbiausia, su Dievo padėjimu bandau nesiskirti su rašliava, tad laukia dar kelionės, išvykos, susitikimai, bičiulystė su gamta.Dėkojame už pokalbį!