Dėl savo gyvybingumo ir gajumo, meninės brandos ir ypatingos vietos, kurią ji užima atskiro žmogaus bei bendruomenės gyvenime, 2008 m. Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą – skelbia Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija. Okupacijos laikotarpiais, kuomet kryžių statymas buvo ribojamas ar visai draudžiamas, kryždirbystė išliko. Šie paminklai tapo tautinio identiteto, vienybės simboliais. Ankščiau žmonės nepraeidavo pro kryžių, nenukėlę kepurės, nestabtelėję pasimelsti.
Menininkai, per kurių rankas ir įkvėpimą kantriai gimsta Lietuvos kryžiai, išlieja daug pastangų ir prakaito, kol pagaliau baigtas darbas tradiciškai pašventinamas ir tampa lankytinu objektu visiems norintiems. Galulaukių, pakelių, pamiškių, sodybų dangaus šaukliai simbolizuoja pagarbą protėviams ir visam dvasiniam pasauliui.
Prieš pusantrų metų grupelė Rytų Lietuvos kūrėjų lankė savo sukurtus darbus įvairiose vietovėse ir domėjosi jų likimu. Apkeliavę beveik visą Lietuvą, su meno žmogui būdingu patosu bei kartėliu, stebėjosi keistu visuomenės požiūriu į tradicinius paminklus. Ekskursijoje, kurioje kelias vedė per Žemaitiją, centrinę Lietuvą, o pabaigoje Ignalinos rajone per Mielagėnus ir Pivorus, keliautojai ne vieną kartą nusivylė regėtais vaizdais.
„Daugelyje vietovių primiršti kryžiai, paminklai, skirti Lietuvos disidentams, partizanams. Apima toks jausmas, kad visos didžiausios ir kilniausios intencijos gyvena, geriausiu atveju, tik dešimtmetį. Vėliau šventinti kūriniai apželia samanomis, nutrupa dažai, nelieka norinčių surinkti šiukšlių, nušluoti medžių lapų. Dalis paminklų statyti iki Nepriklausomybės atkūrimo, todėl eilinis pilietis net nesuvokia, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis jie išvydo dienos šviesą, kiek jėgų menininkams prireikė savo kūrybinių planų įgyvendinimui. Pasak jų, žvelgiant per tokius faktus į visuomeninę apatiją, jauti kaip vartojimo kultūra veda dvasią į niekur. Visa – nupiginta, nuvertinta, supaprastinta.
Pakalbinus vietinius valdžios atstovus, apeliuojama į lėšų stygių renovacijai, netikslingumą remontuoti senus kryžius.
Oficialiai, tai – nemirštantis žmonijos paveldas, o realiai – nepagarbą intencijai ir kūrėjui liudijantis rezultatas. Norint išsaugoti ateities kartoms senuosius paminklus – kryžius, koplytstulpius, Rūpintojėlius, labai svarbu nuo pastatymo pradžios jų neapleisti, laiku atlikti mažuosius renovacijos darbus, tuomet jie tarnaus ilgesnį amžių pasauliui ir neskaudės dėl netvarkos širdies kūrinių autoriams“, – reziumavo kelionėje per Lietuvą dalyvavę menininkai.
Mažieji renovacijos darbai ir kitokios paminklų saugojimo idėjos
Gyvenimas liudija, kad atsitiktinumų nebūna. Iš vienos aktualios temos gimsta kita, raginanti permąstyti apie paminklų likimą seniūnijose ir aktyviose gyventojų bendruomenėse. Ar viskas padaryta po žiemos Jūsų prižiūrimose teritorijose, seniūnai, seniūnaičiai, bendruomenių pirmininkai? Ar negriūva, nedūlija kažkur tolimesnėje vietovėje primirštas istorinis paminklas? Nemirštantis žmonijos paveldas…
Mažieji renovacijos darbai vyksta Linkmenyse, kur atnaujinamas Lietuvos ir Lenkijos demarkacinę liniją žymintis dar lenkmečiu pastatytas kryžius. Pasak seniūno Jono Aleknos, darbai vykdomi seniūnijos išgalėmis – tvarkoma ir dažoma naujai, kad meno kūrinys tarnautų ir džiugintų aplinkinius ir rajono svečius kuo ilgiau.
O štai ryčiausio Rytų Lietuvos kampelio bendruomenė savo priimtais paveldo puoselėjimo sprendimais, galėtų tapti geruoju pavyzdžiu visiems ieškanties idėjų – „ Ąžuolinis koplytstulpis ant liaudies dainininkės, dainų karaliene tituluojamos Kristinos Skrebutėnienės kapo Pivorų kapinėse pastatytas ir atidengtas 1987 m. lapkritį. Jį sukūrė ir pastatė tuometinio Dailės instituto studentai, vadovaujami Jono Trinkūno. Kapavietę prižiūrėjo ir tebeprižiūri Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos atstovai bei Didžiasalio seniūnija. 2015 m. gimnazija rašė projektą kapavietės pertvarkymui. Minint dainų karalienės 160-ąsias gimimo metines, pertvarkyta kapavietė pašventinta. Kapavietė įtraukta į kultūros vertybių registrą“ – teigiama informacijoje.
Kryžių statymo paprotys atkeliavo iš gilaus mūsų protėvių tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui. Jau nuo XV a. lietuviai statė kryžius, norėdami paminėti mirusiuosius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi malonės, siekdami padėkoti už suteiktą malonę ar ieškodami apsaugos bei dvasinės ramybės. Gerbdami protėvių išmintį ir tęsdami jų tradicijas, sugebėkime saugoti unikalų paveldą visomis įmanomomis priemonėmis, nepiginant autorių kūrybos ir išliekamosios vertės. Būdami bet kokio socialinio statuso atstovai, sugebėkime nuolankiai nukelti kepurę prie kryžiaus, kaip dera mąstantiems žmonėms ir suvokiantiems tautos išlikimo esmę.
MI archyvo nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!