Skip to content

Pagarba žmogui, darbui, gamtai

Janina ČIPLIENĖ (Ignalinos „Šaltinėlio“ mokyklos auklėtoja)

Taip greitai modernėjančiame pasaulyje su paslaptingais technologijų srautais keičiasi ir žmonijos kartos. Tuštėja sodybos, tik kur ne kur nebylios trobų akys žvelgia į atsitiktinai pasirodantį retą praeivį ir, tarsi, kviečia užeiti į tuštumą, kur kažkada krykštavo vaikystė, skrajojo jaunystės svajonės, gyvavo žmogaus branda ir prie kiekvienos kertės lietėsi jo darbščios rankos…

Ignalinos „Šaltinėlio“ mokykloje, „Skruzdėliukų“ grupėje, kaip ir ankstesniais mokslo metais, taip ir šiais vyko etninės kultūros projektas „Pakeliaukime mūsų senelių išminties ir darbštumo takeliais“. Norisi išsaugoti šaknis etninės kultūros, kur glūdi mūsų senolių pasėtos dorybės sėklos. Iš jų, tarsi medžiai, išaugo didelės žmonijos kartos, išpuošusios gimtinę, tėviškę. Jų žieduose švyti svarbiausios moralinės erdvės: meilė, pagarba, atjauta, supratimas artimui, aplinkai, gamtai…  

Įvairiausios veiklos, edukacinės programos ir išvykos ugdė vaikuose pažintines žinias. Besibaigiant mokslo metams, gegužę užbaigėme savo projektą įdomiomis išvykomis, aplankydami mūsų rajono svarbias vietas ir nukeliaudami į kaimyninį rajoną. Gėrėjomės nuostabiu gamtos vaizdu ant Kačėniškės piliakalnio ir keliavome gražiu sveikatingumo taku. Ugdytinio Ernesto mamos Natalijos Juknevičienės, labai darbščios ir kūrybingos moters vedini, aplankėme jos sukurtą ir puoselėjamą senovinių liaudies dirbinių muziejų Rubelninkų kaime. Muziejus įkurtas buvusioje mokykloje. Daug žmonių jau Anapilin išėjo, o jų padovanoti autentiški daiktai moko mus pagarbos žmogaus rankų darbui ir supažindina, kokie gyvybingi buvo praeities kaimai. 

Aplankėme po gaisro naujai atstatytą Ceikinių bažnyčią. Nukeliavome pas darbščius ir nuoširdžius ūkininkus Rubelninkų kaime. Čia, nors ir iš tolo, gėrėjomės ūkininko Arūno Patiejūno globojamais grakščiais elniais ir danieliais. Modernų, robotų ir kompiuterių valdomą ūkį mums parodė nuostabūs žmonės Danguolė ir Zigmantas Kajėnai. Jų fermoje – apie šimtas trisdešimt melžiamų karvių ir daugybė kitų ūkio darbų, bet žmonės atrado laiko pabendrauti su vaikais, atsakyti į jų klausimus ir suteikė mums visiems daug patirties ir žinių. Kurgi kitur teks pamatyti, kaip robotas melžia karves, išvežioja pašarą, valo gardus. Daugybė įvairiausios žemės ūkio technikos pristatyta. Ir visur jaučiasi žmogaus darbų prasmė. Čia vaikai netgi veršelių ir telyčaičių gardeliuose pabuvojo, jų ilgį bei plotį išmatavo. 

Iš modernaus ūkio persikėlėme pas kitus šiluma ir meile žmogui bei darbui trykštančius ūkininkus – Marytę ir Kazimierą Basius. Tvartas su šiaudų pakratais, avytės garduose, vištos ant laktų, sustatyti šieno „ciukai“, kibirai su grūdais mums, suaugusiems, priminė praleistas vaikystės dienas kaime. Mūsų vaikus supažindino su kitokiu puoselėjamu ūkiu. Kaip smagiai vaikai laipiojo ant šieno „ciukų“, laikė rankose ir glostė avinukus, bendravo su gražuoliu triušiu, skaičiavo pabirusias vištas, stebėjo avytes garduose, džiaugėsi draugiško šunelio emocijomis ir klausėsi suaugusio šuns pastabų. Ir šie žmonės, paskendę darbų ir rūpesčių bangose atrado mums nuoširdaus laiko ir suteikė vaikams daug pažintinių žinių. 

Mūsų draugas Ernestas kartu su mamyte Natalija mus nulydėjo pas močiutę Valentiną Gluchovą į Grigiškės kaimą. Močiutei esame labai dėkingi už  anksčiau parūpintą rūgusį pieną ir grietinę, sūriaspaudį ir „boiką“ sviestui plakt. Mums sėkmingai pavyko grupėje atlikti sūrio ir sviesto gamybos edukacines programas. Nuvykę pas močiutę buvome svetingai sutikti, nuostabiausiais blynais su obuoliene ir braškių uogiene bei gardžiausiu plovu pavaišinti. O sūrio gardumėlis ir kaimiški lašinukai su „cibuliu“ tirpo burnoje. Pati močiutė laiminga su šypsena džiugino vaikus ir džiaugėsi šitiek anūkėlių sulaukusi. Nuoširdus ačiū už tokį šiltą priėmimą ir pabuvimą kartu. 

O mūsų krašto pažinimo kelionę užbaigėme prie Mažulonių piliakalnio. Grožėjomės jo nuostabiais vaizdais ir klausėmės Natalijos Juknevičienės pasakojamos istorijos apie čia stovėjusią ir prasmegusią bažnyčią. Vaikai iš anksto ruošėsi mūsų krašto pažinimo kelionei. Savo širdelių šilumą ir meilę sudėjo nuoširdžiai nupieštuose piešinėliuose. Piešinių albumėlius padovanojo nuostabiems kaimo žmonėms kaip dėkingumo simbolį už jų nepailstamą darbą.

Vėliau nuvykome į Zarasų rajoną, Vajasiškio kaimą, ir pabuvojome Senolių sodyboje. Žvyruotas kelias, prasidedantis už Salako, grąžino į vaikystės prisiminimus ir jau piešė vaizduotę, kad pamatysime kažką miela, sena, autentiška. Mus pasitiko kaimo močiutė ir papasakojo kaimo pavadinimo kilmės istoriją apie kiškį. O čia ir kiškis gardelyje belakstąs pasirodė! Užkūrėme stebuklingą ugnelę ant aukuro, vaikai smagiai pačiuožinėjo vasarinėmis slidėmis. Nusiplovę rankas vandeniu, pilamu iš kitos močiutės ąsotėlio ir nusišluostę lininiu rankšluosčiu, suėjome į senobinę trobą, kuri priminė kaimo žmonių dvasingumą, darbštumą ir gerumą. Čia, močiučių mokomi, vaikai visokiausius buities darbus dirbo: siuvo, audė, verpė, mezgė, siūlus vijo, sviestą plakė. Močiutės liaudies šokių ir dainelių pamokino. Pasiėmę senobinius liaudies instrumentus visi šaunią kapelą sukūrė. Taip šauniai dirbę ir pasilinksminę, vaikai išalko. Susėdę ant ilgų suolų prie svetingai padengto stalo, vaišinomės gardžiausiomis bulvėmis su pačių susiplaktu sviestu, varške ir agurkais. Nuostabus kaimiškas valgis tirpte tirpo burnoje. O bandelių su vaistažolių arbata skanumėlis! Grįždami, Salake apsistojome ir aplankėme mokytojos Vidos Žilinskienės sukurtą Jūrų muziejų bei Gražutės regioninio parko muziejų. Vaikai sužinojo daug gamtos paslapčių.

Dėkingi esame už puoselėjamas liaudies tradicijas su savo kultūrinėmis ir dorovinėmis vertybėmis, už smagias edukacines programas, už tai, kad galėjome pajusti ir prisiglausti prie tylaus kaimo žmonių dvasingumo ir darbštumo.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje