Skip to content

Spalvinga Astravo istorija Onos Panavienės prisiminimuose

Lina RAGINYTĖ

Sekdama daugeliui nežinomais pėdsakais, Ignalinos televizijos kūrybinė grupė nukeliavo į vieną paslaptingiausių vietų Ignalinos krašte. Jos savuoju pavadinimu, nerasite ir žemėlapyje, bet ši vieta, iš visų pusių skalaujama Dysnų, Dysnykščio ir upelių vandenų, mena laukiniais vadinamųjų žmonių erą, dvaro ponų tvarką, žydų geto akimirkas, Dysnų ichtiologijos stoties istoriją ir visą tą kaitą išgyvenusių žmonių likimus. Tai – Astravas, kuriame dabar yra keletas pirkių ir su atskirais kaimų pavadinimais, iš kurių didžiausias – Daržininkai, dar yra Mieliaučiškė, Petrikonys, Uždeliai ir Dailidės. Šiais metais sukanka 400 metų nuo pirmojo salos (pusiasalio) paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, o apie ją pasakoja 90 metų joje gyvenanti kraštietė. 

Kviečiame į Mieliaučiškę, į Onos Panavienės gardumynais pakvipusius namus. Jiedvi su dukra Laimute Teteriukoviene, retų svečių laukdamos, gražiai stalą nudengė, gardžiausio šiupinio ir kugelio krosnyje pagamino, o kur dar bandelės su grybais ir aguonomis. Tikrų tikriausia puota. Beskanaudami vaišių, žodis po žodžio ir visus 90 metų Astrave apkalbėjome. 

 „Labai jums sunku apsakyt, kas čia buvo. Čia, Astrave, gyveno šitie žmonės – laukiniai. Už ką juos vadino laukiniai, o vietovę Astravu? Viskas prasidėjo dar lenkų laikais. Čia gyveno lenkai ir jokio normalaus kelio, kaip kad dabar yra, susiekti su žeme nebuvo, nes iš visų pusių – vandens telkiniai: ežerai, upės. Aš gimusi ir augusi žemėje, visai šalia salos, o tik paskui  per upę ir pelkę persikėlėme gyventi čia, į salą. Tai anuomet arkliu važiuoti negalėdavom patekti į salą. Siauriausioje upės vietoje padėtos kartys, per kurias pereidavome ir tiek. Tai, čia gyvenę žmonės buvo visiškai atsiskyrę. Kokios jie tautybės – pasakyti sunku, jie nei lenkiškai, nei rusiškai, nei lietuviškai mokėjo gerai kalbėti“, – prisimena Ona. 

Tie keistuoliai, pasak Onos, vadinami laukiniais, iš tikrųjų daržininkai, kurie čia augino daržoves Vilniaus miestui ir yra įrašyti į 1622 m. Vilniaus ekonomijos Drūkšių dvaro, Dysnos palivarko inventorių. Nuo to meto ir visa sala, buvusi ir Agradnykais ir Astravu, dabar gavusi Daržininkų pavadinimą. Šiais metais sukanka lygiai 400 metų nuo pirmojo jos paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, o istorija – išties spalvinga.

„Visi čia gyvenusieji žmonės vienas kitą šaukdavo pravardėmis (Klepokas, Zbickus, Bumbuliova, Šabilda ir t. t.), mes net gerai nežinojome nei jų vardų, nei pavardžių. O ir šeimas jie kurdavo vieni tarp savęs. Tik jau vėliau, pradėjus kurtis kolūkiams, padarytas kelias ir sujungta sala su žeme, atvažiuodavo ir jaunų žmonių į Astravą. 

Kalbant apie tuos pačius laukinius, tai verta pasakyti, kad jie savame pasaulyje buvo. Turėjo pasistatę savo bažnyčią, kapines įsirengę. Atvykdavo pas juos ir savas kunigas nuo Rimšės pusės. Jie mus vydavo iš savo bažnyčios šaukdami: „Yyy, gadiny litviny pšišli“ (vertimas – niekšai lietuviai atėjo). 

Jie turėjo ir savo vadovą ar pirmininką išsirinkę, bet, kolūkiams kuriantis, ir juos ėmė judinti. Kaip tik parsidėjo žmonių vežimas tremtin. Iš jų pačių kompanijos trys veikėjai, dirbę apylinkės pirmininku, kitas – kolūkio pirmininku – Gasparavičius, Gaidamavičius ir dar vienas iš Dūkšto, ėmė organizuoti salos gyventojų ištrėmimą. Tiesa, tuo metu mes juk nieko nežinojome, tik jau vėliau viskas paaiškėjo, net dokumentai su jų parašais buvo pateikti. Visoje sumaištyje Astravas vėl buvo gabalais išmėtytas: Agradnykai, Chmieliauščizna ir Petrikonys, Uždėliai, Dailidės, o gyveno po kelias pirkias. 

Kolūkio laikais dalį salos prijungė prie Mažėnų. Kadangi ten Dysnykštį su Dysnais jungianti upė per Liesniškio upę plati, tai buvo padarytas didelis tiltas. Norom ar nenorom išvykę laukinių vyrai į Mažėnus, susirado antras puses, susimaišė visi ir prasidėjo: „Padainuosiu tau dainuškų, pusė lietuviško, pusė ruskų arba Pšešla karvė skersai droga“. Bet aš ir šiandien nesuprantu tokio keisto jų užsispyrimo. Dar dabar gyvenantys išlaikę šį būdą. Daryk kaip nori ir ką nori, o jie lietuviškai nekalbės nors tu ką. Žmonės vardus ir pavardes lietuviškas priėmę,  o lietuviškai nekalba iš principo. 

Anksčiau nemaža jų bendruomenė buvo, vien tik vienos kartos jaunų vyriokų 18 ir 30 merginų, o iš Moliakalnio laivais atplaukdavo pas mus „pasiganyt“ 9 kavalieriai, nes iki kolūkio laikų veikusioje Dysnų ichtiologijos stotyje rengdavome šokius. Tai tų laukinių merginos 4 km per visą salą ateidavo pas mus į šokius. Šitie nusistatę prieš laukinių merginas, jas vadindavo žalamargėm ir didziabumbėm, tik dėl lietuvių kalbos negerbimo ir nesileisdavo į kalbas lenkiškai. Taip ir vyko nebylios kovos, kol jos nesusiprato. Noras būti pastebėtam ir pašokdintam padarė savo – laukinės prakalbo lietuviškai, na, nelabai tą kalbą lietuvių kalba pavadinsi, gal tokiu savotišku žargonu. Tokia tai buvo laukinių eros pabaigos pradžia. 

Pamenu, dar pačioje pradžioje tėvas pasakojo, kad juos arkliais gaudydavo, nes kits kito bijojo. O žinote, pastačius jau bažnytėlę Gedžiūnėliuose, mes visi eidavome melstis ten. Kadangi laukinių kunigas vis rečiau atvažiuodavo, tai kai kurie prasimanė prieš Kalėdas ateiti į mūsų bažnyčią. Sykį tokia Juzia, ją Kazoku visi šaukė. Kodėl Kazoku? Ji buvo sena merga tokia, gal nuo gimimo nesiprausus, gyveno dūminėj pirkioj be kamino kartu su karve ir paršeliu, o gulėdavo ant pečiaus visa suodina, nešiodavo skirtingo ilgio nupjautus čebatus ir dar vieną akį užmerkus visada. Taigi, sykį eidama mūsų bažnyčion, ta Juzia insgrūdo pelkėn i tada lyg stebuklas, prakalbo lietuviškai: „gelbėkit, žmonės geri, gelbėkit“. Va, kaip būna gyvenime…“, – juokiasi močiutė Ona.

Kaip bežiūrėtum, bet draugystės 138 ha užimančioj saloj tarp daržininkų ir lietuvių nebuvo – tarsi užkalbėti žmonės, tad daržininkai, sako Ona, pamažu visi salą paliko.

Čia ir baigiame šios dienos pasakojimą. O jų bus dar ne vienas. 

Ignalinos TV nuotr. 

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.