Skip to content

Aš esu tik sraigtelis Dievo rankose

Lina RAGINYTĖ

Didžiausia paslaptis – žmogus ir jo kelias. Dažnai galvojame, kodėl negalima žinoti tiesos visiems? Kažkam parodoma tas, o kažkam – anas, bet mūsų protai, įpratinti gyventi tik pagal formules ir taisykles, nebegali tiesiog priimti to, pasitikėti ir tikėti, kad iš tikrųjų taisyklių nėra, o formulės laikui bėgant kinta, prisitaikydamos prie žmonių transformuojamos aplinkos. Mus supančioje aplinkoje nėra nei gera, nei bloga, bet yra žmogų valdantys jausmai, kurie jį užplūsta pamačius ar išgirdus vieną ar kitą reiškinį, procesą, veiksmą. Taip mes sudėliojame gyvenimą ir pavadiname jį arba blogu, arba geru. Praėjęs sekmadienis, atvykusiems pabūti su kleb. Marijonu Savicku į Ceikinių bažnyčioje vykusias iškilmes, tikiu, daugeliui buvo geras. Geras, nes dar kartą leido prisiliesti prie stebuklų, kurie atsiskleidžia eidami paskui šį žmogų – ganytoją, mokytoją, kartais pokštaujantį, o kartais šaižantį žodžiais lyg botago kirčiais. Toks žmogaus kelias: būti, kuo turi būti, o kaip jį matys kiti – tai tik jų pačių vidinės brandos išjaustas ir sukurtas vaizdinys. 

Kalbėdamas ar rašydamas apie kleb. M. Savicką ir Ceikinių bažnyčią, negali neprisiminti 2016 m. pavasarį kilusio gaisro, kuris paliko apanglėjusias sienas, pelenų krūvą ir daug skausmo. Šiandien kleb. Marijonas dar nekalba apie ką buvo toji pamoka žmonėms, jis tik džiaugiasi vieningumu, užsispyrimu ir stebuklais, kurių, pradėjus bažnyčios atstatymą, tikintieji matė ne vieną. Gal dėl šių stebuklų ir turėjo įvykti tai, kas įvyko: žmonėms leista išgyventi tą jausmų gamą, kai praranda tai, ką turi ir nevertina. Iš pradžių prarandami materialūs dalykai, o jei ir tai nepadeda susivoki – netenkama žmonių. Žmonių tarpusavio santykių kūrimas – daug sudėtingesnis procesas ir jų praradimas labai skausmingas, nes pastatą gali atstatyti ar sukurti naują, o susigrąžinti žmogų – yra reikalų abiems pusėms, ir laiko daug reikia, jei siekiama nuoširdumo. Šis lygis – transformuojantis asmenybę. Prarandama ir nelaikoma nuoskaudos – augama. Štai taip ir vingiuoja žmogaus kuriamas kelias, kurį pats kun. Marijonas apibūdina vienu sakiniu: „Aš tik sraigtelis Dievo rankose“.

Gegužės 22 d. kun. Marijonas paminėjo 45-erių metų kunigystės sukaktį. Ne vienas. Su juo drauge buvo ir jo gyvenimo kelyje sutiktieji. Ne visi… tik tie, kurie norėjo būti šalia, kuriems tai atrodė svarbu. Kažkam norėjosi būti svarbiam pačiam šalia kunigo, o kažkas norėjo, kad kunigas jaustųsi mylimas ir reikalingas. Ir viena, ir kita – augina. 

Skambant mėgstamiausiai kun. Marijono fleitos melodijai, pritariant gitaros virptelėjimams,  bažnyčioje būriavosi savi ir svečiai, atskubėję pasveikinti kunigo. Dvi jaunos merginos Liepa Jankauskaitė ir Rimantė Basytė pačios parengė kunigui šią muzikinę dovaną. 

Su eilėmis, gėlėmis ir skanėstais kunigą sveikino rajono meras Justas Rasikas su šeima, Europarlamentaro Bronio Ropės padėjėjas Henrikas Šiaudinis, Seimo nario Gintauto Kindurio padėjėjas Enrikas Doviakovskis, rajono savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Balinskienė, Ceikinių seniūnas Saulius Zabolevičius su Ema Trapikiene ir Ona Martinėniene, Ignalinos rajono kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Marijona Lukaševiečienė, Švenčionijos klubo atstovai bei kiti bendruomenės nariai. Dovanų ir gėlių upės tėkmę šmaikščiais komentarais paaudrino pats klebonas, tad neprailgo nei palinkėjimai, nei ilgi sveikinimai. 

Kun. Marijonas dar kartą priminė visiems stebuklus, lydinčius tiek atstatant Ceikinių bažnyčią, tiek dirbant Mielagėnuose, ar renovuojant Paringio bažnytėlę. 

Ceikinių stebuklai

Iš kart po gaisro, balandžio 7-osios rytą, visus pasiekė niūri žinia – Vilniaus arkivyskupijos sprendimu, Ceikinių švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia nebus atstatoma. Tada kun. Marijonas Savickas sakė, kad toks sprendimas nuliūdino ir jį, tačiau ne jo valioje kažką pakeisti. O Ceikinių parapijos tikintieji buvo nusiteikę tvirtai ir ryžtingai. Daugiau nei 500 metų gyvuojantys Ceikiniai garsino Lietuvą iškiliais ir dvasingais žmonėmis. Kartų kartos augo bažnyčioje, kūrė šeimų ir krašto tradicijas. Juos, net ir tuos, kurie tuo metu gyveno Anglijoje ar Airijoje, sukrėtė žinia apie gaisrą bažnyčioje, tačiau dar skaudesnį smūgį  širdgėlos prispaustiems žmonėms sudavė dvasininkija. Skaudu, anuomet buvo žmonėms, kad jie paliekami lyg našlaičiai klajoti po svetimas parapijas. Ir žmonės svarstė, kad jei dvasininkija mano, kad žmonėms nereikalinga bažnyčia – vadinasi Lietuvos dvasininkija netiki krikščioniška šalies ateitimi. Nors panašu, kad kaimų ateitimi niekas netiki. Keliai dažnai netvarkomi, žiemą nebarstomi ir nevalomi, mokyklos uždaromos, gydymo įstaigų mažėja – žodžiu, daroma, viskas, kad vieni bėgtų iš kaimo, o tie, kurie dar bando vaidinti patriotus, natūraliai ir greitai čia nusigaluotų.

Kita vertus, kas gali pasakyti, kaip viskas atrodys po 20-ties metų? Juk prieš kelis dešimtmečius prie ežerų (tokiame kaime, kaip Palūšė), namus statėsi tik „ubagai“, o štai dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis ir ubagai be jokių pastangų virto milijonieriais. Nesiųskime buldozerio į kaimus. Nežinia, kaip viskas apsivers dar.

Ceikinių parapijos tikintieji neprarasdami vilties gauti leidimą statybai, pateikė prašymą Vilniaus arkivyskupijai, kad būtų leista atstatyti bažnyčią. 

Tai ir buvo nesibaigiančių Ceikinių stebuklų pradžia… o jų, iki atstatant bažnyčią, sekė dar ne vienas. 

Paringio stebuklai

„Šioje žemėje turiu nuveikti begalę darbų, apie kuriuos iš anksto lyg ir nežinau, tačiau tam tikru momentu taip viskas susiklosto, jog imuosi iš pirmo žvilgsnio, regis, utopinių idėjų, o jas įgyvendinęs suvokiu, jog tokia mano misija žemėje. Viena iš ilgamečių mano svajonių – atgaivinti Rytų Aukštaitijos šventvietę – stebuklingąją Paringio Švč. Jėzaus širdies bažnyčią. Dažnai traukdavo mane pro tą vietą pravažiuoti ir spausdavo širdį, žiūrint į ypatingą, bet apleistą vietą“, – kažkada sakė kun. M. Savickas. 

Matyt, neatsitiktinai aukščiausiasis buvo pasirūpinęs, kad kun. Marijonas nors kuriam laikui taptų aptarnaujančiu Paringio parapijos kunigu. Per tą trumpą laiką jis spėjo ne tik išjudinti kaimą ir kraštiečius, renovuoti bažnyčią, bet ir „pažadinti“ jos stebuklingąsias galias, apie kurias nė pats kunigas nenumanęs.

Svarstoma, kad žmonės, girdi, nebenori eiti į bažnyčią, nebetiki į Dievą ir pan., todėl reikia jungti dekanatus, parapijas, uždarinėti, o ne statyti bažnyčias. O kieno nuopelnas, kad žmonės dažnai Dievo patarimo ieško visur, bet tik ne bažnyčiose?.. Atsakymą kiekvienas rasite savo širdyje… 

Pasitikėkite ir leiskite būti vedami ten, kur esat laukiami ir reikalingi… 45-eri kun. Marijono tarnystės žmonėms metai – puikus ir sektinas pavyzdys. 

Ignalinos TV nuotr.  

1 komentaras

  1. Kokia laimė ir džiaugsmas pažinoti toki nuostabų Kunigą, Kleboną Marijoną Savicką, šis žmogus niekada neatsuks nugaros visada padės pagalbos šauksmui. Mano šeimai garbė pažinoti ir būti šalia tokio žmogaus. Tad klebone linkime dar daug gražių darbų , sveikatos ir gerų žmonių šalia.


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.