Jau ne vienerius metus Bitininkystės muziejus Bitės dieną mini kitaip. Prieš keletą metų visi drauge su gamtos mylėtojais iš Kauno įrengėme naują gėlyną prie pirkios Bitininkystės muziejuje. O po to valgėme Ainio virtos žolynų sriubos, pernai sodinome vaistažolių ir kitų bitelių mėgstamų augalėlių kalnelius jau įvairiose muziejaus erdvėse. Šiais metais, pasak Stripeikių bitininkystės muziejaus sielos Danutės Indrašienės, muziejus tęs pradėtas talkas ir žengs į visiškai naują „levelį“.
Bitės dienos TALKA
Gegužės 28 d. pasaulinė Bitės diena bus švenčiama talkinant bitei – jokių varinių triūbų bei kitų pompastikos atributų. „Bitės dienos talką pradėsime nuo 11 val., skirdami ypatingą dėmesį bitėms: sodinsime medingus augalus, plėsime bičių ganyklas. Norintys prisidėti kviečiami su savo darbo įrankiais (kastuvais, kauptukais, grėbliukais, praverstų ir derlingos žemės vienas kitas rimtesnis maišas ir t. t). Medingų-prieskoninių augalų sodinimo akcijai vadovaus iniciatyvos autorė Miglė Domeikienė.
Numatyta ir kultūrinė programa. Nudirbę darbus, smagiai dainuodami (jeigu bus balsingų) ir skambant Liepos Jankauskaitės kanklėms, iškelsime „Bitės vėliavą“ ir „skonėsimės։ žiniomis apie bitę su muziejaus bitininku Mindaugu Bridžiumi, ką tik gavusiu midaus teisėjo statusą. Pasigėrėsime ir nauja paroda. Visi kartu su parodos autore, dizainere ir menininke Silvija Juozelskyte muziejaus kluone pakabinsime autorinę parodą ir gražiu žodžiu minėdami paleisime gyventi visai vasarai.
Skanioji dalis: visi kartu ant laužo virsime košę ir išsivirę, smagiai apkalbėdami nuveiktus darbus, ją suragausime. Šįkart gurmanus palepins ūkis „Sūrio kelias“, pateikdamas įmantrių skonių ožkų ir avies sūrių su nuostabiais pagardinimais. Sklinda gandas, kad bus galimybė ir nusipirkti ypatingo skonio „Sūrio kelias“ sūrių“, – pasakojo D. Indrašienė.
Akcija No Mow May*
„Žengiame į kitą „levelį“: visą gegužę nešienausime pievų – saugosime biologinę įvairovę ir maitinsime gėlių nektaru muziejaus bites. Kviečiame ir aplinkinius kaimynus pasekti pasauliniu #NoMowMay pavyzdžiu. Juk visiems norisi tikro, daugiažiedžio medaus ir natūralia gausa žydinčių pievų?“, – sako D. Indrašienė.
Dar prieš metus pirmoji apie gamtos biologinės įvairovės ir derlingo žemės sluoksnio saugojimą pačiame Ignalinos mieste prabilo Rūta Ragaišytė. Ji taip pat kvietė leisti sužydėti pievoms net ir mieste. O nerimaujantiems dėl erkių galima priminti, kad jos gyvena ir nuplikintuose miestų parkuose. Bitininkystės muziejus Indrės Gruodienės „užvedimu ant kelio“ savo „dienoraštyje“ pasidalijo Lisos Cangialosi-Horner argumentuotu tekstuku apie pienę, kurį vertėtų perskaityti kiekvienam iš mūsų ir pasistengti suvokti, kas gi iš tikrųjų vyksta šalia mūsų.
„Sveiki, aš pienė. Daug kas mane vadina žole, bet aš esu draugas ir ateinu jums padėti! Kai mane pamatysite, prisiminkite, kad aš VIENINTELĖ, kuri noriu ir galiu augti būtent toje vietoje, kur augu, nes tam gali būti net kelios priežastys. Dirvožemis per daug kietas (uždusęs) ir noriu jums jį pagerinti savo šaknimis. Per mažai kalcio dirvoje. Nesijaudinkite, papildysiu jo dirvožemį jums savo mirštančiais lapais. Gali būti ir dirvožemis per rūgštus. Bet aš tai patobulinsiu dėl tavęs, jei suteiksit man galimybę. Nors gali būti ir visos išvardintos priežastys vienu metu.
Esu čia, nes tavo dirvožemiui reikia mano pagalbos, todėl geriausia, ką gali padaryti – leisk man augti netrukdydamas! Kai viskas bus sutvarkyta, aš vėl dingsiu, pažadu!
Ar bandai mane pašalinti anksčiau laiko su šaknimis? Kad ir koks kruopštus būtum, aš sugrįšiu du kartus stipresnė! Bet tik tol, kol dirvožemis pagerės. Iš mano augimo galima net pasakyti, kurioje stadijoje ir kiek daug aš pažengiau padėdama. Jei mano lapai lygūs ir prie žemės, aš toli gražu nepasiruošusi iškeliauti, bet jei jie visi pasikelia aukštyn, aš jau ketinu pasitraukti. Pavasarį esu viena iš pirmųjų žydinčių gėlių, tad skelbiu jums pavasarį ir vasarą. Dieną, kai karšta, atidarau gėlės žiedą, bet vakare, kai atvėsta, vėl greitai užmerkiu. Tiesą sakant, jei dienos metu nebus pakankamai karšta, aš jų visiškai neatidarysiu!
Mano žiedai yra pirmas maistas vabzdžiams po žiemos miego ir, skirtingai nei dauguma kitų augalų, turiu žiedadulkių ir nektaro, ne tik vieną ar kitą! Ir esu labai dosni!
Beje, mano žiedai net skanūs, ar žinojote? Anksčiau mane vadindavo vargšų medumi (arba auksu), nes mano žiedai tokie saldūs. Galima virti uogienę, dėti į desertus, kepti blynus, maišyti salotose, gardinti arbatą.
Neskubėkite manęs tuoj pat skinti ir šienauti… Biologinė įvairovė ir bitės bus labai dėkingos!“
Mes labai daug pridarome žalos stokodami žinių ir net neketindami jų ieškoti. Labai gaila, bet kažkodėl mokykloje nemoko tokių paprastų, gyvybiškai svarbių dalykų.
*(vert iš anglų k. – jokio gegužinio pjovimo).
Bitininkystės muziejaus ir Sūrio kelio nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!