Skip to content

Sibire išmokau atjausti žmogų ir nieko nebijoti

Sigita TELYČĖNAITĖ

Šis rašinys skiriamas atminti prieš 74-erius metus – 1948 m. gegužės 22 d. – įvykdytai masinei trėmimo operacijai „Vesna“ („Pavasaris“), per kurią sovietiniai okupantai ištrėmė apie 40 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų apie 11 tūkst. vaikų.

Gyvenimo šviesa kiekvienam dovanojama netolygiai, todėl labai svarbu neprarasti tikėjimo ja, veržtis į rytdieną, nedvejojant širdies teisumu. Širdis niekada neklysta. Neklysta ir paukščiai pasirinkdami gerų žmonių pastoges savo lizdams, pasitikėdami tik jiems pažįstama intuicija, atiduoda jauniklių saugumą į šeimininkų rankas. 

Jau kelinti metai Elena Aleknaitė-SAMULIENĖ, gyvenanti Maksiūnų kaime, stebi, kaip namo priemenėje lizdelį susilipdo ir peri kregždutės. Pradžioje šeimininkei mažiau rūpesčių, bet kuomet jau ima skraidyti mažieji ir apsėda visas lentynas ir duris, daug veiksmo, valymo bei priežiūros reikia. Moteris visai nepyksta ant paukštelių, nes seniai žino, jog kregždutės renkasi sau būstą tik pas dorus žmones.

„Keičiasi laikai, keičiasi ir žmonės. Lieka vis mažiau šilto ir nuoširdaus bendravimo tarpusavyje. Jaunimas įsikniaubęs į išmaniuosius telefonus, pamiršta apie realų gyvenimą, skundžiasi sunkumais, depresijomis. Mūsų karta pakėlė labai daug išbandymų, visi dabartiniai nepritekliai ir nesėkmės tikrai neprilygsta mano vaikystės ir jaunystės patyrimams. Tremties metai išmokė atjausti žmogų, regėti, nesiskųsti ir nedejuoti, bet išlikti, išgyventi, tikėti“, – pasakoja Elena Samulienė, praeityje palikusi tremties išgyvenimus.

Linkmenų vienkiemyje gimusi ir iki 7-erių metų augusi Elena, jokiame sapne nesapnavo savos ateities, kurioje išlikimas tapo pagrindiniu gyvenimo uždaviniu. 

„Mūsų šeima pateko į tremtinių sąrašus. Buvo labai neramūs laikai, kaimynai skųsdavo vieni kitus už nieką, turėtą pyktį, nuoskaudas ar smulkmenas. Turėjome 25 ha žemės, todėl buvome įvardyti buožėmis. 1949 m. kovo 25 d. iš Švenčionėlių į Sibirą (Bulykai, Zalarių rajonas, Irkutsko sritis, RSFSR) išvežė besilaukiančią (1949 m. balandžio 23 d. gimė brolis Jurgis) mamą Oną Aleknienę (Rolikaitę), keturiais metais vyresnį brolį Joną ir mane. Tėvui Liudvikui Aleknai (Justino) esą dėl ligos pavyko išvengti tremties pinklių, bet po Stalino mirties, 1954 m. jis savo noru nuvyko pas šeimą į Sibirą.

Kelionė į tremtį truko mėnesį, perpildytuose gyvuliniuose vagonuose, be maisto, be sanitarinių sąlygų. Mirusius iškeldavo pakeliui, palikdami likimo valiai ir artimųjų nevilčiai. Pirma stotelė po varginančios kelionės – Kutulikas. Iki šiol prisimenu, kaip pasitiko žmogus su vežimu, pakinkytu dviem veršiais. Toliau kelionė į galutinį tašką – Bulykus, barakai miškuose. Ilgai nežinojome, kas iš kokio krašto, reikėjo tylėti, nes suvokėme, kad tokioje vietovėje ir „sienos kalba“. Mes, vaikai, maitindamiesi žolėmis užaugome. Prisiskini glėbelį čeremšos (laukinio česnako), pasiruoši su aliejumi ir valgai, valgai. Kiek metų nematėme nei pieno, nei lašinių, bet bruknių prisirinkdavome statines, valgėme visas žoles. Mama 10 metų dirbo miške, kartu su kitomis tremtinėmis rinkdama smalą (pušų sakus). Pati mokiausi rusų mokykloje, 7 klases baigiau Isakovkoje. Jaunas mažai imi į galvą. Su vaikais išmokau gerai plaukti, uogauti, rinkti smalą, dirbti visus darbus ir niekada nepasiduoti negandoms. Kaime buvo vienintelis šulinys, ir taip nutiko, kad viena moteris, ištikta stuporo priepuolio, įkrito ir užsimušė jame. Iš tokio šulinio toliau visi buvome priversti gerti…

Vaikai stebėdavome laidotuves. Buvo labai keista, matant totorių laidojimo tradicijas – į duobę klojamos lentos, mirusysis sodinamas. Prisimenu pirmo mirusio lietuvio laidotuves – nukrito nuo stogo ir užsimušė. Kaip vargta šildant amžinąjį įšalą, kad iškastų duobę. Kartą, ieškodama miško gėrybių mums, badaujantiems, pasiklydo mano mama. Gerai žinodama, kad tokioje situacijoje nereikia blaškytis, prisėdo ir bandė nusiraminti. Tuo metu jai pasirodė Marija, įvyko stebuklas – mama apgaubė ramybė, ji atsigavo ir sėkmingai sugrįžo į namus. Pas savo vaikus – Joną, Jurgį ir mane. Tremtį išgyvenęs ir sugrįžęs į Lietuvą Šv. Mergelės Marijos paveikslas, primena man tą įvykį.

Mes, lietuviai, esame labai kantrūs ir darbštūs. Išvežė basus, be duonos kąsnio, o tremtyje sugebėjome nepalūžti, atsistoti ant kojų, kituose regionuose net trobas pasistatydavo. 

1958 m. sausio 22 d. mūsų šeimai tremties vargai Sibire baigėsi, tačiau į Lietuvą sugrįžome tik spalį. Iš mamos brolio, tuomet gyvenusio su šeima mūsų name, laiškų žinojome, kad pirkios šiaudinis stogas kiauras, reikalingas skubus jo remontas. Todėl tėvai nusprendė pasilikti Sibire iki rudens, ir, rinkdami pušų sakus, uždirbti pinigų namo remontui.

Gyvenimas mane užgrūdino. Nesiskundžiu dėl laikinų sunkumų. Išmokė išlikti žmogumi sudėtingose situacijose, neverkšlenti, suprasti kitus. Kai pamatai daug vargo, kitaip vertini duonos ir gyvenimo skonį. Savo trims sūnums visada sakiau – būkite žmonėmis“, – sako Elena Samulienė. 

Sugrįžus iš Sibiro, pradžia gimtinėje Aleknų šeimai buvo sunki, teko viską pradėti nuo šaukšto, miegoti ant aslos, kęsti alkį. Kurį laiką neišpakavo savo lagaminų, net galvojo grįžti atgal. Elena, giminaičių iš Švenčionėlių skatinama, nusprendė laikytis toliau nuo kolūkio, galvojo įsidarbinti siuvykloje. Tėvai, stengdamiesi išgyventi, nuėjo dirbti į kolūkį, taip pat pirmininkės Lisauskienės buvo priversti atsivesti ir savo vyresnius vaikus, kitaip neduos 60 arų žemės. Teko daryti nuolaidas. Elena pradėjo dirbti kolūkyje, kiekvieną dieną eidama keturis kilometrus į darbą Linkmenyse. Per metus už sąžiningą triūsą gavo tik 100 rublių.

1960 m. Cijonų kaime (Linkmenų sen.) šokiuose susipažino su būsimuoju vyru Broniumi Samuliu, su kuriuo po trijų metų draugystės (su susipykimais), pasak pačios Elenos, sumainė aukso žiedus. Gyvendami Maksiūnų kaime, užaugino tris sūnus – Rimantą, Gintarą ir Alfredą. Nepriklausomybės vėjų vedina šeima užsiėmė ūkininkavimu, todėl teko nemažai kovoti dėl teisybės ir savo valdų. Laikas nusineša gerus ir prastesnius prisiminimus, mūsų planus dėlioja savaip. Jau devinti metai Elena našlauja.

Savo ūkyje turi šiek tiek žemės, vištų, seną atklydusį šunį, katiną. Žemės darbus atlieka vaikai. Per išeigines visada laukia savo sūnų, marčių, anūkų ir proanūkių. Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčioje Elena Samulienė dalyvauja procesijoje. Kažkada jos energiją ir drąsią šypseną pastebėjo buvęs kun. Renaldas Kučko. Jis sakė, kad bažnyčioje yra viena parapijietė, kuri visą laiką juokiasi.

Pasak Elenos, ir sulaukusi solidaus amžiaus, ji nepraranda meilės šaltam vandeniui – lauko duše prausiasi nuo balandžio iki lapkričio pradžios. Pažinusi Sibiro šalčius, tikrai nebijo sužvarbti. Per vasarą vaikščioja basomis. Moteris turi liaudies medicinoje žinomų užpiltinių, antpilų – česnako, graikinių riešutų pertvarėlių, medaus, medetkų, pelyno. Prieš daugelį metų gydytojai jai patarė operuoti strumą (skydliaukę). Vartodama graikinių riešutų pertvarėlių užpiltinę, pasveiko, operacijos nereikėjo. Kiekvieną vakarą jau apie 15 metų ąžuoliniu plaktuku (ankščiau naudojo beržinį) su visa jėga muša kojų pėdas.  Po tokios procedūros – geras miegas ir didelė energija bei žvalumas ryte.

„Gyvenimas buvo tikrai sunkus, bet niekada nedejavau. Esu įpratusi visus darbus atlikti gerai. Savo pavyzdžiu auklėjau sūnus. Iš manęs jie paveldėjo geranoriškumą ir atjautą aplinkiniams. Sibire atsiųstą plotkelę po trupinėlį išdalindavome visiems. Dosnumas – viena iš gražiausių savybių, itin puošiančių žmogaus dvasią, skatinančių bendrystei ir tarpusavio supratimui. Kuo daugiau dosnumo ir atjautos Lietuvoje“, – sako Elena Samulienė, išlydėdama mus ir jaunatvišku žingsneliu skubėdama namo Maksiūnuose.  

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio E. Samulienės archyvo.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.