Skip to content

Su partnere ant traukinio

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Man labai patiko vienos ponios ar panelės pašnekėjimas per radiją. Mokslininke pristatyta p. -p. pasakojo, kad ji tyrinėja, kodėl jaunimas nenori tapti mokytojais. Labai rimtai pasakojo, su moksliškais argumentais. 

Pasirodo, ne piniguose laimė. Ne mažą algą ir ne kažkokias geras sąlygas reikias kaltinti, o ypatingą šių dienų jaunimo psichinę (ar dar kokią, iš anglų kalbos – greičiausiai – verstas sąvokas man sunku perteikti) sandarą. 

Ką supratau? Ogi tik tiek supratau, kad Lietuvoje nėra bendravimo su žmonėmis, tai ir su vaikais niekas nemoka ir nenori bendrauti.

Mokytojų trūksta, užtat mokslas pas mus klesti. Pas mus vos ne kiekvienai temai ar problemai jei ne institutas steigiamas, tai bent komisija kuriama. Apie darbo grupes net nešneku, jos jau – senos ir garbingos tradicijos.

Lietuvių kalba rūpinasi ištisas institutas. O kalba toliau skursta, gal teisingiau – skurdinama, nors daug manančių, kad ji turtinama. Argi gali būti kitaip, jeigu to vadinamojo lietuvių kalbos instituto vadinamosios (save vadinančios) mokslininkės aiškina, kad žmogus turi teisę kalbėti taip, kaip jam patinka, ir niekam nevalia jam nurodinėti.

Ir jau seniai vietoj „pasūdyti“ girdime „padruskinti“ (nuo rusiško „posolit“), jau senokai visiems atvejams (kuo dėtas, kuo nusikalto ir t. t.) girdime taip pat rusišką „prie ko čia“. Nors gal lietuvių „mokslininkai“ todėl tyli, kad čia beveik angliškai pasakyta?

Man labai patinka ypač sporto žurnalistų pamėgti pasakymai „spirti iš kojos“, „smogti iš rankos“, „smūgis iš Džono“ (čia reikia suprasti – Džonas smūgiavo). 

O gal norite kur nors nuvažiuoti? Anksčiau važiuodavome mašina su panelėmis, o dabar jau ne mašina, o „su mašina“. Kaip čia dabar tas paneles įpaišyti – kažkokios ne tokios mintys galvoje atsiranda.  

Kokios? Ogi prisimena senas anekdotas apie profesorių Juozą Balčikonį. Studentas labai apsidžiaugė, išlaikęs pas jį egzaminą: „Ačiū, profesoriau, labai ačiū. O dabar skubu ant traukinio“. Profesorius atsiėmė studento studijų knygelę ir tarė: „Kai sugrįžęs nulipsi nuo traukinio, ateisi perlaikyti egzaminą“.

Bet man jau vėloka šitaip su kokias nors profesoriais bendrauti. Ko gero, dabar jau ir tokių profesorių nebėra. Apie mokytojus, matyt, nė kalbos nėra. Mano amžiuje profesoriai, išeitų, televizorius ir reklama – nors šie vienas nuo kito neatsiejami.  

Užtat dabar reklamos rėkia apie mylimą žuvį, mylimą kepsnį, mylimą majonezą… Vytautas Sirijos Gira romane „Kanarėlės“ vieną savo herojų apibūdino taip: jis mėgo moteris ir mylėjo pinigus. Dabar, girdi (esą), pinigai mylimesni už moterį. 

O iš tikrųjų, kas ta moteris? Pasak vienos labai laisvos partijos apsirūkiusių veikėjų (arba apsirūkusios partijos veikėjų, nors tai tas pats) moteris šiais laikais turi būti įteisinta kaip partnerė. Ne, čia ne apie anuos vaivorykštinius, tegul jie laimingai gyvena, čia tik apie moteris partneres. Taigi ir meilė – jau nebe meilė, o verslas. Nenusisekė verslas – išspiri partnerę lauk ir ieškai kitos. Nors tai su kalba gal ir nesusiję – meilės virtimas verslu.

Nors dabar girdime – virstama jau nebe kuo, o į ką. Žodžiu, jau nebe idiotais pavirstama, bet į idiotus.

O mokytojai – taigi kam jų reikia? Algos mažos, prestižo (gal lietuviškiau būtų – autoriteto) jokio, dar su vaikais terliokis. Geriau pavirsti į mokslininką.

Beje, kai kur nors staiga ir netikėtai patenku į mokytą kompaniją ir pradedu piktintis tokiu gimtosios kalbos darkymu, man sako: „Išmok angliškai, dabar visi kultūringi lietuviai taip turi kalbėti“. 

O aš galvoju – kam man senatvėje galvą kvaršinti? Petras tikrai lietuviškai moka. Šventas Petras, jei kas nesuprato.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.