Ignalinos 1-osios vidurinės mokyklos XIV laidos abiturientas

Po mokyklos baigimo praėjo 60 m.  Prieš 10 metų dar planavau paruošti knygutę apie šios mokyklos laidas. Galima buvo surasti bent po 1 laidos atstovą, kuris papasakotų apie savo klasės draugų likimus. Deja, palaikymo nesulaukiau, dabartinėje  mokykloje tam entuziazmo irgi buvo nedaug  Gaila, bet mūsų gretos mažėja ir kasmet sužinome, ko dar netekome. 

1962 m. Ignalinos 1-oji vidurinė  buvo perkelta iš patalpų prie Ilgio ežero į naujas, dabartines. Mes buvome pirmoji šios mokyklos laida. 1960 m. buvo dvi dešimtos klasės. Klasių vadovai – Antanas Čeponis ir Česlovas Leleika. Po metų abi klasės buvo sujungtos, vadovu paliktas A. Čeponis. Klasėje buvo 37 moksleiviai, 17 vaikinų ir 20 merginų. 20 šios klasės auklėtinių baigė aukštąsias mokyklas, dauguma jų tapo mokytojais, gydytojais, du matematikos mokslų daktarais. Klasė buvo sportiška, keli iš jų žaidė Ignalinos tinklinio rinktinėje, kuri Respublikoje 1962 m. užėmė 7-ąją vietą tarp 12 komandų, kai Vilniaus universiteto komanda užėmė tik 10-ąją vietą. Komandoje žaidė mokyklos mokytojai Leleika, Čeponis, Sidaras, Viburys, Barauskas, keli moksleiviai ir dar keli miesto aktyvūs sportininkai. 1962 m. Ignalinos 1-osios vidurinės tinklininkai  respublikoje tarprajoninėse tinklinio varžybose užėmė 1-ąją vietą. Tad Ignalinoje buvo įkurta specializuota sporto tinklinio mokykla. Deja, ji gyveno tik kelis metus, nes pagrindiniai žaidėjai jau baigė vidurinę mokyklą ir išvyko.  

Po mokyklos baigimo kartu su klasės draugu Rimantu Skrabutėnu įstojome į Vilniaus Universiteto Matematikos fakultetą. Rimantas baigęs dirbo Pedagoginiame universitete, vėliau buvo fakulteto dekanas, aš iki 1990 m. dirbau Vilniaus universitete, Matematikos fakultete, docento pareigose. Čia dirbdamas bendravau su mūsų krašto žinomais mokslininkais. Tai gamtininkas prof. Česlovas Kudaba, Gamtos fakulteto docentas Vincas Brazauskas, lituanistas Adolfas Juršėnas, ekonomistas Vytautas Kindurys, ekonomistė prof. Kazimiera Prunskienė, matematikas Pranas Survila, dūkštietis prof. VGTU rektorius Edmundas Zavadskas, prof. matematikas Zigmas Žemaitis, prof. matematikas Saulius Leonas. 

1990 m. atgavus nepriklausomybę, reikėjo specialistų įvairiuose ekonomikos srityse. Iš universiteto daug žmonių tapo politikais, ekonomistais. Kadangi buvau Lietuvos filatelistų sąjungos pirmininkas, gavau pasiūlymą organizuoti lietuviškų pašto ženklų leidybą. Hobi tapo darbu. Teko Vokietijoje organizuoti lietuviškų pašto ženklų gamybą, nelegalų jų įvežimą į Lietuvą. Su šia sritimi  buvau susietas iki pensijos.  Daugelis draugų nesuprato, kaip galima Universitetą keisti į gamybą. Aš niekada nesigailėjau to savo žingsnio. Matyt todėl, kad patiko dirbti gamyboje, kur darbo rezultatus galėjai matyti pakankamai greitai.

Man visą gyvenimą patiko istorija, taip pat genealogija. Esu krūvą straipsnių skelbęs „Mūsų Ignalinos“ laikraštyje. Tai apie mūsų žmones ir kaimus. Sunkiausia buvo su savo gimine. Gal 15 metų tyriau, iš kur Zuikų kaime atsirado Rutkauskai. Pasirodo, kad kaltas imperatorius Napoleonas ir jo karas. Išaiškėjo, kad Antakmenės kaime nuo XVII a. gyveno Švilpos. Vienas iš jų iš to paties kaimo vedė Martinkėnaitę. Prieš karą paimtas į rekrūtus, po karo 10 metų gyveno ten, kur ir prieš karą, gimė vaikai ir 1823 m. legalizavosi kaip Rutkauskas. Gal buvo dezertyras, gal ne toje pusėje kariavo, to nežinome. Esmė, kad gyveno ir dirbo slepiamas savo pono. O jiems grėsė baudos už pabėgėlių slėpimą, bet jam irgi reikėjo darbininkų.

Šiandien mano klasiokų gretos apmažėjusios. Jau Anapilyje vadovai fizikas Antanas Čeponis su žmona fizike mokytoja Laima, vadovas Česlovas Leleika su žmona, šokių būrelio vadove Irena. Ir mes jau nebe jaunuoliai, bet dažnai prisimename klasės draugus, mokytojus. Aš juos ir atsimenu tokius, su kuriais išsiskyrėme 1962 metais. Tokius pat gražius ir energingus. Mums tinka patarlė: anksčiau buvome jauni ir gražūs, dabar tik gražūs…

Nuotraukos iš autoriaus asmeninio albumo