Kažkada buvo sukurtas pasaulis. Jame buvo visko, tačiau procesas nesustojo nė akimirkai, nes visa, kas gyva, net ir maža bitelė, judėjo į priekį, kurdami ateitį. Tolimą, artimą… nesvarbu. Mes gyvename nuostabiame Ignalinos krašte, kurį dosniai apdovanojusi jau pati gamta. Tačiau paties miesto kūrimu rūpinasi žmonės. Kiekvienas savaip, kaip išmano ir geba, kaip seneliai, tėvai ar mokytojai prirodė, kaip sąžinė pataria. Priedo „Ignalinos kraštą kuriantys žmonės“ žmogus – 60 metų kraštui skyręs Ignalinos garbės pilietis Juozas Repšys.

Šeimos veiklos

„Senelis mano labai buvo išmintingas. Jis ir Kazimierą Būgą rašto išmokė, mat mūsų žemės rubežiavosi. Bet aš pats tik su jauniausiu iš Būgų šeimos pradinėje klasėje 1944–1945 m. mokiausi. Tas, Rokiškio apylinkių kraštas, lyginant su šituo kraštu, anuo metu kai atvažiavau į Ignaliną, ūkininkavimo ir pragyvenimo prasme buvo aukštesnio lygio. Čia, matyt, atsiliepė Lenkijos okupacija. Žmonės tarsi lygiai tokie patys, bet tas laikotarpis buvo uždėjęs ryškų antspaudą. Na, dabar jau daugiau mažiau susilyginę“, – svarsto J. Repšys. 

Gyvendamas su žmona Ignalinoje Juozas Repšys nemetė žemės darbų. Turėjo ir žirgų, ir bitelių. Jo teigimu, kiekvienas intelektualus žmogus privalo turėti ryšį, nuolatinį prisilietimą su gamta. 

„Žirgams meilę paveldėjau iš tėčio, kuris laikė garsų Rytų Aukštaitijoje žirgą, ir kai tik atsirado galimybė, žirgą įsigijau. Atsikėliau čia savo paveldėtos žemės 12 ha, žmonos dar buvo 22 ha, bet dalis jų – miškai, o kadangi jie Ažušilės apylinkėse, tai dar ir kalvotos vietos labai. Didesniąją jų dalį ir patys apsodinome miškais. 

Žemės ūkio darbai nėra lengvi, kadangi labai priklausai nuo gamtos, bet kaip nuo vaikystės buvusiam žemdirbiui – tai viskas, kaip sakoma, kraujyje. 10-ties metų aš jau tapau artoju. Jei samdytum žmones, buvo grasinama Sibiru, tai kad išvengtume to, dirbome viską patys. 

Dabar man jau 86-eri. Nebelabai ką begaliu, dabar jau tik akys ir norai belikę. Dukros savais gyvenimais užsiėmę. Gyvenanti Vilniuje dažniau aplanko, o toji, kuri Austrijoje, dirba ambasadoje, atsakingas darbas ir daug rečiau beaplanko. Tai tenka vienam… Žmona, nors ir labai stipri, labai anksti paliko mus, sunki liga palaužė ją. Mano gyvenimas liko nebe toks…“, – sako vyras. 

Būna liūdna, skaudu ir vieniša… Būna gera, malonu ir džiugu… Gyvenimas yra visoks, nes mes kasdieną jį projektuojame ir kuriame patys.

Pasirinkimai 

„Aš netgi kažkada esu pasakęs klasės vadovei, kad jau mokytoju, tai tikrai nebūsiu. Ir aš galvojau stoti į Žemės ūkio akademiją, hidromelioraciją. Bet, jeigu neįstoju, esu priverstas eiti atlikti karinę tarnybą, nes vadinamosios „otstročkos“ buvo išnaudotos ir visi mokslai būtų žlugę. Todėl stojau į Vilniaus universitetą. Ten buvo karinė katedra, tai nereikėjo jaudintis dėl kariuomenės. Baigiau mokslus, pradėjau dirbti, suėjo man 27-eri, o nuo tokių metų jau nebeėmė į tarnybą, tik po mėnesį per metus pavejojo ir vis žvaigždutes lipdė. Taip padarė atsargos karininku“, – juokiasi pašnekovas. 

Iš Rokiškio kilęs jaunuolis, studijuodamas Vilniuje, bendrabutyje lemtingai susipažino su ignaliniečiu. Universitete J. Repšys studijavo su Viliumi Mudėnu iš Petriškės kaimo. Pastarasis mokėsi fizikos fakultete. „Jis mane tiek įkalbinėjo, kad aš nuvažiuočiau į nuostabų Ignalinos kraštą. Turėjau motociklą, tai atvažiavau čia per vasaros atostogas. Tikrai nuostabus kraštas“, – dar kartą patvirtina J. Repšys.  

Sužavėjęs Ignalina, mokslo draugas paliko atviliotą draugą Ignalinoje, o pats – iškeliavo. J. Repšys šiame nuostabiame krašte liko vienas. Tas nuostabus kraštas kartais slėpė ir nelabai nuostabių žmonių, gyvenančių tik akimirkos emocijomis. J. Repšiui taip pat teko išgyventi sunkumų. 

„O aš va čia nuo 1959 m. Mano santykiai su kai kuo buvo gana įtempti. Aš nepasidaviau už nosies vedžiojamas. Dauguma aukštas pareigas užimančių žmonių buvo gana protingi ir jie suprato, kad jaunas žmogaus, jų vaikas, gali tai tą, tai aną padaryti, neišmokti ir panašiai. Tai yra gyvenimiška. Mokomės, atidirbam už prasižengimus, taisome klaidas ir einame toliau. Tačiau buvo tokių, kurie viską matė kitaip ir puldavo skųstis. Sykį ir man buvo toks nemalonus incidentas, buvau tokio veikėjo negražiai taršomas, siekiant palaužti mane ir pakeisti nuomonę prasižengusio vaiko atžvilgiu. O aš tada pasakiau pirmam sekretoriui, nes tais laikais taip buvo, kad tokiomis sąlygomis dirbti negaliu. Vilniuje jau buvau susitaręs dirbti autoinspekcijos inspektoriumi, bet mane perkalbėjo, užgesino norus palikti šį miestą. Atmosfera keitėsi, gyvenimas prastėjo. Taip 27-erius metus išdirbau mokyklos direktoriumi, 3-ejus paprastu mokytoju, 1-erius – pavaduotoju. Po to 5-erius metu Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoju, dar 2-ejus metus – vedėju. Paskui, prasidėjus nepriklausomybės bruzdėjimui, nuėjau pas valdytoją Bronį Ropę ir pasiprašiau atleidžiamas. Pasakiau, kad žinau, ko reikia mokykloms, o duoti negaliu, todėl ir dirbti nepakeliama. Tai jis manęs nepaleido, o paprašė eiti dirbti Pedagoginės psichologinės tarnybos vadovu. Tai dar 5-erius metus dirbau. 

Ignalinos mokykla

Bet… stabtelėkime prie mūsų mokyklos. Įvairūs politiniai sprendimai darė įtaką jos pavadinimų kaitai, bet šiandien mums rūpi pats mokyklos kūrimosi faktas, todėl ją vadinsiu tiesiog Ignalinos mokykla.  Mūsų mokykla… kurios sienos išsaugoję mūsų balsus, juoką, o naktimis, sako, aidi tūkstančiai žingsnių… 

To nebesužinosime, bet sugrįžti į praeitį galime net ir dienos metą įžengę į simbolinį laiko koridorių… Tai vieta, kur senasis mokyklos pastatas atsiveria naujajam. Būtent čia, kažkada buvusiame rusų kalbos kabinete, veikia mokyklos muziejus. 

O prieš įeidami akimirkai susitiksime su tais, kurių žingsniai ir aidi mokykloje naktimis: iš fotografijų žvelgia visų mokyklos laidų abiturientai ir mokytojai. Dalies jų gatvėje nebesutiksime, bet čia, mokykloje, juos rasime visada. Visi jie – mūsų istorija, mūsų Ignalinos kūrėjai. 

Mokyklos muziejuje, kuriame tūkstančiai fotografijų darytų ir paties Juozo Repšio, iš stendo į jaunąsias kartas žvelgia visi buvusieji mokyklos direktoriai: Petravičius, Skrebutėnas, Raudienius, Liutkevičius, Sudeika, Krasauskas, Kruopytė, Leleika, Vepštas, Bikauskas, Gecevičius, Leščius, Repšys, Žemaitienė, Umbražiūnienė, Luneckienė, Jatulė. 

Ačiū jiems, ačiū už tai, kas esame ir už tai, kur esame… 

Vadovavimas mokyklai

Bene didžiausias mokyklos kūrimo indėlis – net 27-erius mokyklai vadovavusio direktoriaus J. Repšio rankose. „Dirbti kažkuria prasme buvo nebloga nuotaika, kadangi kolektyvas buvo pradėjęs „cementuotis“. Pokario metais, kai atsidarė mokykla, kolektyve dauguma žmonių buvo panašaus amžiaus, todėl tam tikrą laiką kolektyvas buvo labai stiprus ir vieningas. Mūsų mokyklos stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai buvo gana geri, bet mus bardavo, kad į proftechnines  traktorininkais nieko nepasiunčiam. Bet kaip mokinį versi, kad jis važiuotų Į Zarasus ar Švenčionėlius, jei jis siekia aukštesnio tikslo. Mums buvo problema atsiginti prieš forsavimą stoti į proftechnines mokyklas“, – svarsto buvęs direktorius. 

Jo iniciatyva ir pagalba Ignalinos mokykloje buvo mokoma automobilizmo. Atvažiuodavo mokiniai čia mokytis iš kitų rajonų, kad kartu su atestatu gautų ir vairuotojo pažymėjimą. Nors direktoriaus iniciatyva ir mokinių rezultatų iškalbingumu Ignalinos mokyklai buvo suteikta sportinė kryptis. Tokios mokyklos Lietuvoje buvo tik trys: Palangos, Druskininkų ir tuometė Ignalinos I-oji vidurinė mokykla. 

Nors aš matematikas, ne fizkultūrininkas, bet labai daug stengiausi ir studijavau savarankiškai, todėl mane, kaip šalies atstovą, į visokius pasitarimus ir konferencijas sporto klausimais siųsdavo. Žinoma, pakankamas dėmesys buvo ir literatams, ir fizikams. Bendrai užklasinė veikla buvo labai turtinga.  Tris šokių kolektyvus į Dainų šventę išsiųsdavome“, – prisimena mokyklos vadovas. 

Kas ieško, tas ir randa. Neliko be dėmesio nei viena sritis, apie tai byloja ne tušti žodžiai, o konkretūs rezultatai, apdovanojimai už kiekvieno asmeninius ir mokyklos pasiekimus. 

„Mokytojas turi iš mokinio reikalauti, bet turi jį ir mylėti. Čia šitie du dalykai persipina. O tada atitinkamai ir mokinys reaguoja visai kitaip. Jo ir nuotaika, ir mokymosi motyvacija kitokia. 

Ir anksčiau buvo mokymo planai, bet mes žiūrėjome į juos formaliai. Svarbu, kad mokytojas būtų pasiruošęs. Jam keleto tezių užtenka, reikia gero plano galvoje. Žiūrėjome, kad medžiaga būtų išdėstoma. Planų prirašymas kokybei ir rezultatui įtakos neturi“, – įsitikinęs J. Repšys. 

Kiekvieno mūsų gyvenimo kūrimas kažkuriuo metu iš namų persikėlė į mokyklą. Joje dirbantys žmonės atvėrė mums kelius į ten, kur net neįtarėme juos vedant, nors… tikrai visiems ir visko buvo.

J. Repšys teigia, jog jis nebuvo griežtas vadovas. Vaikai pravardžiuodavo mane diriku, lyg ir slėpdavosi, jei netinkamai elgėsi, bet tik tiek. 

„Labai didelis krūvis mokyklai buvo. Joje mokėsi 1300 mokinių, nors ji skirta sutalpinti 900. Tada ir ėmėmės priestatų statybos. Skyriau nemažai jėgų, kad būtų tinkamai ir kokybiškai pastatyta (kad sporto salė yra ir būtent tokia, kokia yra, galima taip pat padėkoti J. Repšiui – autor.). Pasinaikino ir antroji pamaina, regis, visko ir visiems užteko, viskas pritaikyta, bet… kaip čia vyko tas formavimasis, kad dabar nėra džiuginantys reikalai mokykloje. 

Neįsivaizdavau, kodėl taip atsitiko su mokykla, mokiniais. Man ir gėda, ir gaila visų mūsų triūso, vaikų ir mokinių… Galvoju, negi tokie silpni mokytojai mokykloje ar tinginys dirbti? Neįsivaizduoju. Kai tik prasidėjo nepriklausomybė, atrodo, atsirado įkvėpimas, iniciatyva, motyvacija geresnė, daug ką galima laisviau ir geriau daryti. Bet… “, – jaudinasi buvęs vadovas. 

Ignalinos garbės pilietis

Gyvenimas tęsiasi, ačiū už jį, ačiū už galimybę dar Ignalinos gatvėse sutikti Juozą Repšį, išgirsti jo taiklų, iš gilumos atskriejusį subrandintą žodį. J. Repšys – ilgametis vertinamas, gerbiamas ir mėgstamas, tikrai nusipelnęs Ignalinos garbės pilietis, jis ir Lietuvos Tautinio Olimpinio Komiteto garbės narys. O kur dar čempiono medaliai, apdovanojimai už nuopelnus Lietuvos sportui, olimpizmui. J. Repšys išsiskiria iš kitų, nes glaudžiasi prie mažumos, kurioje tobulai dera intelektuali veikla, dainavimas ir sportas. Be to, direktorius net keletą kadencijų buvo rajono tarybos nariu. Matyt, dabartiniai mūsų tarybos nariai per reikšmingas veiklas ir patys pamiršo, kad 2021 m. sukako 70 metų nuo pirmosios rajono tarybos, anuomet deputatų, veiklos pradžios.  

„Mūsų tada balsas buvo girdimas. Čia priklauso ir nuo tarybos narių, bet daug priklauso ir nuo pačios aukščiausios rajono valdžios. Daug nuveikėme su tuometiniu valdytoju Pranu Strazdu ir Bronį Ropę vertinu, kaip reiklų žmogų, nes taip pat  švietimo srityje daug padarėme. Nors, tarkim, anksčiau, kada buvo keliami kandidatai į tarybos narius, buvo žiūrima, kad būtų įvairių sričių žinovų ir dirbtų tai, ką išmano. Labai svarbu, kad tarybos nariai protingai keltų klausimus, o jų iškelti aktualūs klausimai būtų įgyvendinti etatinės rajono valdžios “, – įsitikinęs buvęs ilgametis rajono tarybos narys.

Viskas, kas su mumis vyksta, ir visos mūsų problemos turi konkrečią prasmę, kad ir kaip aršiai mes tai neigtume. Paklausite, kokia tragedijos prasmė ar už ką man šita liga? Teigiamą medalio pusę šiame pasaulyje turi absoliučiai visi įvykiai. Mes tiesiog fiksuojame dėmesį ties viena medalio puse ir pamirštame, kad yra kita. Kad pasaulis apskritai yra daugiabriaunis. 

Kai nustosime įvykius laikyti aukštesniųjų jėgų bausme ir kankintis dėl neteisybės, prieš akis atsivers vientisas pasaulio vaizdas, kur viskas vyksta reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje.

Ignalinos TV nuotr.