Skip to content

Šeima – Aukščiausio pašaukimas ir dovana

Sigita TELYČĖNAITĖ

Kasmet, pirmą birželio sekmadienį, minėdami Tėvo dieną, daugelis permąstome savo senelių ir tėvų likimus, gyvųjų ir į Anapilį jau pašauktų takais dabar keliaujame patys, už juos meldžiamės ir liekame visiems laikams sujungti kraujo ryšiu. Tėvų misija skirta ne kiekvienai porai, todėl pareigos kilnumo ir harmonijos pilnatvės, ateinančios iš Tėvo ir Motinos meilės į vaikų širdį, nepakeis joks materialus naujadaras. Šeima – Aukščiausio dovana, visai nesvarbu, kaip interpretuotume visuomeninės mados reikalavimus, Ji išliks amžinųjų vertybių sąraše, kaip Šventoji šeima. O Tėvo-vyro petys yra ir bus pagrindine visų šeimos narių atrama. Minimos dienos išvakarėse apie gyvenimo pašaukimus, protėvius ir Tėvo misiją kalbamės su Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos tikybos, ekonomikos ir verslumo bei technologijų mokytoju, trijų atžalų Tėvu Dariumi VITĖNU.

„Kiek save prisimenu, šią dieną kažką dovanoju savo tėvui ir būtinai uždegu žvakeles ant senelių kapo, sukalbu poterius, nes niekur nedingsta mūsų amžinoji jungtis su praeitimi.  Kartais, vartydamas albumus su senomis nuotraukomis, atpažįstu detales, randu bendrus bruožus su išėjusiais giminės vyrais. Pomėgiais esu panašesnis į senelį Kazimierą iš motinos pusės, mėgusį meistrauti, taisyti ūkio reikmenis. Niekada nemačiau, kad senelis būtų be darbo. Darbštus, bet ramus, nuolatos randantis užsiėmimą, toks jo paveikslas įsirėžė mano atmintyje… Dar visai nedideliam duodavo stiklo šukę ir šlifuodavau grėblio dantį, kol užtekdavo jėgų, kol pavargdavau. Aplinkiniai pastebėjo, kad eiseną paveldėjau iš tėvo giminės, tiksliau – senelio Adolfo, kurio visai neprisimenu, nes jis mirė anksčiau nei aš gimiau. 

Vaikystė rodos buvo tik vakar, kur tėvų namuose Tverečiuje augdamas vienturtis, daug skaičiau ir kovojau svajonėse kartu su A. Diuma knygų herojais, stebėjau Main Rido „Raitelį be galvos“. Bet niekada gyvenime neplanavau palikti gimtinės, išvykti laimės ieškoti svetur. Gerai supratau, kad tik savo namuose esi šeimininkas, o visur kitur – svečias.

Studijos sostinėje viliojo įvairiais darbo pasiūlymais, naujomis galimybėmis, bet mieste gyventi nesutikau. Visada reikėjo daugiau erdvės, tolių, peizažų, ramybės ir laisvės gamtoje. Kartais, versdamas laiko puslapius, sau įvardiju, kad nugyventa jau pusė amžiaus, tada klausiu savęs – kokius pasiekimus ir turtą  šiandieną turiu?.. 

Katalikiška pasaulėžiūra formuoja didesnę gyvenimo dalį – dėstau tikybą „Ryto“ gimnazijoje, mokydamas jaunimą suprasti dvasinio pasaulio sritį, Viešpaties kūriniją. Per technologijų pamokas prisimenu senelio Kazimiero meistrystę. Suprantu, kad Aukščiausiam privalau dėkoti už du pašaukimus, dovanas – Šeimą ir Tikėjimą.

Šeimyninio gyvenimo iš anksto ypatingai neplanavau, jis atėjo savaime. Sutikai skirtą žmogų, gimė vaikai ir mokaisi būti tėvu, kartu augi su jais, kažko atsisakai ar aukoji dėl jų gerovės. Esu ne griežtas atžaloms, nes iš savo tėvo gerai išmokęs užtarėjo ir patarėjo vaidmens šeimoje. Vyriausieji – Algimantas ir Aurimas jau studentai, pagrandukė Auksė tėvelių paguoda ir spindulėlis namuose. Paauglystės problemas ir neaiškumus dažniausia sprendėme ir sprendžiame kalbėjimu, išsisakymais. Regėti vaiką – itin svarbu, nes šeima pirmoji jo bendruomenė, iš kurios į gyvenimą išsinešama daugelis dalykų – pagarba ir meilė artimui, protėvių tradicijos, žmogiškos būties dora. Didžiosios metų šventės mūsų namus užpildo susitikimų džiaugsmu, nuoširdžia bendryste. Visi kartu ruošiame Šv. Kūčių stalą, o ausiukai (grybų virtinukai verdami aliejuje) – tradicinis Vitėnų giminės patiekalas, būtinai gaminamas kasmet. Be vaikų šurmulio nepraeina Šv.Velykos, gimtadieniai, giminės susitikimai, kuriuose susipažįstama su naujais pusbroliais ir puseserėmis, neseniai šventėme mūsų globotinės Violetos 25-ąjį gimtadienį. Didžiausia buvimo laimė ir slepiasi bendravimo šilumoje, artimųjų apkabinimuose, pagarboje, šeimos vienybėjė, vienas kito palaikyme, supratime. Tėvų meilė užaugina vaikams sparnus, formuoja gilesnį žvilgsnį į aplinką ir atsparumą siunčiamiems išbandymams. Kiekvienas tėvas linki savo vaikui tik geros ir prasmingos ateities. Štai džiaugiuosi, kad mažoji Auksė jau pamėgo skaityti knygas, nes dabartiniame informacijos pasaulyje sudėtinga jaunam žmogui ramiai prisėsti ir susikaupti literatūrai. Meilę knygai iš vaikystės dienų nešuosi pats, manydamas, kad bet koks amžius palankus skaitymui. Stebėdamas, kaip garbaus amžiaus sulaukęs tėvas, įsitraukia į istorinių leidinių ir romanų pasaulį, viliuosi prie aktyvaus skaitymo sugrįžti ateityje. Neseniai gavau dovanų Migelio de Servanteso knygą „Don Kichotas“, kurią paauglystėje skaičiau tik fragmentiškai. Gal amžiaus branda atvers gebėjimą į ją pažvelgti giliau… Kitomis akimis?..

 O saulėtekiai gimtajame Tverečiuje – nuostabūs. Su žmona Dalia pasiruošiame rytinę kavą ir mėgaujamės gamtos prabudimu, stebime tolyje besiganančius elnius. Esu medžiotojas, bet didžiausią malonumą paskutiniu metu patiriu apvažiuodamas žvėrių takus be ginklo. 

 Visą gyvenimą mokau tikėjimo pagrindų kitus, todėl kartais, sunkumų akimirkomis, klausiu savęs – kam lengviau? Tikinčiam ar netikinčiam žmogui? Materialaus pasaulio rėmuose – paprasčiau be tikėjimo, bet yra sąžinė. O kaip su ja?..  Po šio klausimo sau, svarstymų nebelieka, susikaupiu ir pradedu kalbėti maldą „Tėve mūsų“.

Nuotraukos iš Dariaus Vitėno asmeninio albumo.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.