Su tais pavasariais tai jau taip: tai šalta, tai sausa. Juk pradeda dygti nauja gyvybė, kuriai būtini du dalykai – saulė ir lietus. Kai šie yra, ir auga, vystosi normaliai ir rudenį – gražus derlius. Ar to paties nereikia ir žmogaus augimui: motinos – saulės ir tėvo – lietaus. Saulės lyg ir pakanka, bet su lietumi jau kuris laikas turime bėdų. Ar ne tas pats ir mūsų visuomenėje. Vaikus dažnai augina tik motinos, moko – tik mokytojos, gydo dažniausiai gydytojos. Žmogui augant ir bręstant dominuoja moteriškoji energija. Mažas žmogus ieško atlaidumo ir paguodos motinos glėbyje. Bet mažam labiausiai reikia ir saugumo. Čia jo rankytės tiesiasi į tėtį. Jeigu šis jo nepaima ant rankų, neiškelia į aukštį, žmogutis apsikabina tėčio koją ir iš visų jėgų pasiryžęs neišleisti. Su tėčiu drąsiau, jis stipresnis, apgins.

Tiesa, mūsų laikais šeimose tėčio aura gerokai priblėso. Dažniausiai jam paliekama pinigų davėjo funkcija. Paradoksas, bet šitaip atsitiko dėl pačių vyrų kaltės. Ir ne dėl to, kad jie prie stikliuko linksta ar į kitą šeimą pasuka. Esama ir to, bet kada šito nebuvo? Kalbėtina apie vyrus, technologijų kūrėjus.  Jie sukūrė mašinas ir jau nei plūgo rankenų, nei dalgio  laikyti vyriškos jėgos nereikia. Šituos mechanizmus gali valdyti ir moteris, kuri šeimoje dažnai ir pinigėlius uždirba duonai kasdieninei. Šia prasme vyro šeimoje gali ir nebūti. Gal ir taip, tik kol nėra vaikų.

Kita vertus, šiandieninių jaunų vyrų garbei turiu pasakyti, kad džiaugiasi širdis, kai matau, kaip stipriomis vyriškomis rankomis apglobtas kūdikėlis švelniai kalbinamas ir guldomas į maudymo vonelę, kaip rūpestingai nušluostomas… Mokama nuprausti vaikelį, kai atsitinka ,,bėdelė“, sauskelnių klausimas jau seniai aiškus. Koks puikus vaizdelis, kai keliauja du žmonės: vienas stiprus, didelis, kitas į šio ranką įsikabinęs… ir kažką rimto svarsto. Supranti – nežus tauta, nes yra gyvasties tęsinys – kada nors mažasis, kaip šiandien didysis, ves už rankytės savo vaiką ir apie kažką rimtai kalbėsis.

Ateina birželio pirmasis sekmadienis ir vaikai su gėlytėmis, suaugusieji dovanomis nešini skuba prie savo tėčių, senelių, net prosenelių (džiugu, esama ir tokių). Nejauku tam šeimos tėvui, jeigu niekas jo neaplanko. Nejauku ir negera, bet gal jis neužaugino vaikų. Paskyrė savo gyvenimą tik malonumui, bet ne prasmei. Tai tokio gyvenimo ir atpildas.

Praeis šis sekmadienis, nuvys gėlės, bus suvalgyti tortai, išgertas šampanas. O kas toliau? Nuobodi kasdienybė, banalūs pokalbiai. Beveik nėra ką prisiminti, jeigu tėvų ir vaikų santykiai buvo tik formalus bendravimas… Ko reikėtų iš vaikų pusės, kad prisiminimų būtų daug ir jie šildytų tėtį?

Pokalbių su tėčiais pareiga išpuola jau brandiems vyrams. Nes vaikai dar čia nemato svarbių dalykų. Koks džiaugsmas būtų tėčiui, jeigu jo sūnus ar anūkas prisimintų momentus iš savo augimo, kai iš tėčio pusės gavo griežtesnį žodį (o gal ir daugiau) už netinkamą elgesį vaikystėje ar paauglystėje. Suaugęs vyras jau supranta, nuo kokios bėdos jį apsaugojo tas Tėčio draudimas. Tada jis jautė pyktį ir nuoskaudą, dabar jaučia dėkingumą. Į vyrų dialogą ateina taika: vienas atsiprašo, antrasis (vyresnis) jaučiasi pamalonintas, kad buvo suprastas kaip norėjęs savo vaikui gera.

Šiame pokalbyje ir vyresnysis randa progą atsiprašyti jaunesnio ir padėkoti jam, kad nesmerkė tėčio tada, kai šis ką nors ne visai patinkančio šeimai darydavo. Gal žvejyba ar medžioklė buvo svarbiau negu šeima. Gal kitokios nuodėmės, bet tada tėtis pajuto, kad vaikai jo nesmerkia (,,Ką padarysi? Toks jau mūsų tėtis… Bet jis MŪSŲ). Kas gali būti džiugiau, kai patys brangiausi žmonės tau atleidžia, nors ir patys nukenčia. Vadinasi, į Tėtį žiūrėta kaip į galintį klysti žmogų, o ne kaip į tobulybės ikoną.

Kiekvienas tėtis norėtų būti savo vaikams visažinis. Norėtų, kad apie pasaulį ir žmogų klausinėtų Tėčio. Deja… Šiuo reikalu informacija technologijų rankose. Vaikai dažnai susižino, kas jiems rūpi, iš planšečių, tapusių tikra rykšte ir vaikų sveikatai, ir ugdymuisi. Tėtis jau nėra autoritetas ir šitai jam labai skaudu. Bet vėlgi – paradoksas – šias technologijas sukūrė vyrai ,,ant savo galvos“. Pasirodo, ne visada žmogaus sukurtos mašinos / prietaisai teikia džiaugsmą kūrėjui. Belieka atsisėsti su mažesniu savo vaiku ir kartu žaisti tuos smurtinius žaidimus, kur tik šaudo ir gaudo, ir neįkyriai aiškinti, jog žudymas tik ekrane neskausmingas, tikrovėje viskas šiurpiau.

Tėvo dieną sveikinsime ne tik gyvuosius, bet prisiminsime ir Išėjusius. Stovėdami prie jų kapų ir padėkosime, ir atsiprašysime, pasipasakosime jiems, kaip mums sekasi, ką supratome, nesupratome, kuo jaučiamės protingesni / kvailesni… Netikėkime, kad jų nėra. Galbūt jie stebi mus iš tolimų Visatos erdvių, supranta mūsų jausmus ir laimina mūsų gyvenimus.

Tegu mūsų šeimose švyti Tėčio aura  ne tik pirmąjį birželio sekmadienį, bet ir visada. Vyrai – Tėčiai verti pagarbos ir meilės, jeigu jie šiam pasauliui užaugino bent vieną Žmogų. Būkit pasveikinti Gyvybės nešiotojai ir saugotojai.