Kasmet vis kalbama apie Ignalinos krašto garsinimą, viešinimą, sklaidą, patrauklumą ir išskirtinumą. Kartais ne tik kalbama, bet ir daroma. Kai imamas atskiras objektas – tarsi viskas yra gerai, o kai bandoma aprėpti visumą vienu žvilgsniu – nepavyksta. Kodėl? Ignalinos televizijos kūrybinė grupė atliko socialinį eksperimentą „Kaip keliautojai Ignalinos kraštą atranda“. Nieko naujo nepasakysime patvirtindami, kad dalis žmonių keliauja paskui mėgiamų atlikėjų koncertus, suderindami juos su poilsiu. Tai pasaulyje žinoma praktika, kurią kasmet tik patvirtina Palūšės bendruomenės ir verslo atstovai, pateikdami naujojo sezono projektus.
O štai šiandien atskleisime dar vieną puikų sklaidos ir viešinimo būdą, vadinamą iš lūpų į lūpas. Pasaulyje jis taip pat seniai žinomas ir išvystytas, tik štai Ignalinoje, gal labiau pačiame Aukštaitijos nacionaliniame parke, dar tik skinasi kelią. Tai – kelionės su gidais.
Ginučiuose sutikome gidę-edukatorę Ireną Bagdanavičienę. Gido pažymėjimą ji gavo 1982 m. Iš Panevėžio kilusi moteris ten ir dirbo, o dabar, jau 17 metų, gyvena Vilniuje ir priklauso šalies gidų bendruomenei. „Mes, gidai, domimės absoliučiai viskuo, o Ignalina pirmiausiai yra netoli mano gimtinės. Mes čia dažnai atvažiuojame su moksleivių ir mokytojų grupėmis, įvairiomis bendruomenėmis. Žinomiausi vis tik Aukštaitijos nacionalinio parko objektai: Ginučiai, Ladakalnis. Labai populiarus yra Paukščių kaimas. Taip važinėdami ir bendraudami su sutiktais vietos gyventojais sužinome ir kitų naujų dalykų. Dar pasitarnauja ir internetas. Taip netikėtai suradome ir Gaidelių sodybą“, – sako gidė Irena.
Irena su sostinės gidų bendruomene tiekia populiarias gidų paslaugas visiems norintiems. Štai ir šįkart jos paslaugas užsakė 50-ies žmonių grupė iš Kaišiadorių. Gidė su jais keliauja jos suplanuotu maršrutų, į kurį įtrauktos Ignalinos krašto apylinkės ir Aukštaitijos nacionaliniame parke, Gaidelių sodyboje, verdamos Aukštaitiškos žuvienės virimo edukacija.
„Aš laibai mėgstu naujoves ir riziką. Drąsiai vežiausi grupę į šią sodybą, nes pamaniau, kad vis tiek kažkaip bus. Esmė dar ir ta, kad viena atvažiavusi aš to tikrai nepamatysiu: kas gi man vienai virs katilą žuvienės? Todėl pirmuosius žingsnius žengiame su grupe. Taip atrandami nauji „žemynai“, – juokauja Irena.
Ginučiuose įsikūręs verslininkas Valdas Gaidelis, valdantis ir kavinę su parduotuve bei kaimo turizmo sodybą su įvairiomis paslaugomis, jau seniai rajono svečius ir turistus vilioja sertifikuotais tautinio paveldo produktais.
„Kaip tik dabar atvažiavo grupė žmonių ir mes su jais dirbsime, virsme žuvienę dvi valandas. Pasakosime apie Rytų Aukštaitiją nuo vėlyvųjų viduramžių, kas mes esame, kokios mūsų tradicijos, kokia mūsų kultūra, mitybos įpročiai“, – paaiškino V. Gaidelis.
Čia pat ant ežero kranto įkurtoje pavėsinėje, spragsint laužui ir besikūrenant krosniai, lankytojų akyse verdama žuvienė ir kepami blynai su sūrio padažu. Nors ši atrakcija trunka apie 2 val., bet įspūdžių lieka bent dviems savaitėms. Belaukiant žuvienės ar blynų, svečiai pirmiausia išgirsta krašto istorijos detalių ir mažai kam žinomo šiam kraštui ypač svarbaus Pabaisko mūšio aplinkybes, o jau paskui sužino gaminamų patiekalų gamybos paslaptis. Juk tikrai svarbu, kodėl į žuvienę dedamos dilgėlės ar tik senųjų pilių vietose augančios ypatingosios žolelės? Kodėl į žuvienę pilama naminukės ar į nuo laužo nuimtą puodą kišama apanglėjusi alksnio malka?
Nors blynų receptų skaičius neturi pabaigos, bet Valdas sako, kad Rytų Aukštaitijoje svarbiau už pačius blynus yra padažas prie jų.
„Mano tėvų tėvonija – ryčiausias Aukštaitijos kampas – Tverečiaus kraštas. Tik ten kvietinius miltus maišydavo su vandeniu ir kepdavo kūdus lietinius blynus. Bet užtat padažas viską atpirkdavo. Jį jau gamindavo prie svečio, kad pastarasis matytų, kaip jį vertina ir gerbia šeimininkai ir atiduoda geriausią produktą: sviesto, sūrio ir… druskos. Nors visi tą triuką žinojo, bet tokia tradicija, kad galėtų žmogus pasakyti: „Va, buvau aš pas Aduolį ir valgiau blynų su sūriu ir sviestu… bagotai!“
Iš tikrųjų ta padažo gamyba nėra paprasta, nes yra keletas niuansų, kurie viską keičia. Būtent mūsų edukacijoje žmonės matys visą blynų kepimo kelią, padažo gamybą ir čia pat mėgausis nuostabiu skoniu“, – patikino edukatorius.
Gaidelių sodybos gaspadorius jau suderėjo su karvučių augintojais dėl tikro varškės sūrio blynui padažui gamybos. Valdas sako, kad dar svajoja sūrio padažui suteikti kur kas įmantresnio skonio, naudojant gurmanų ypač vertinamus ožkos ar avies pieno sūrį.
Šįkart gidė Irena grupei iš Kaišiadorių parinko edukaciją Aukštaitiškos žuvienės virimo tradicijos. Po vaišių svečiai tiesiog šluote iššlavė ir sodyboje rūkomą žuvį. Keliautojų nuotaika puiki ir tai – didžiausias įvertinimas juos priėmusiems žmonėms.
Bet mums vis dar smalsu, o kaip gi mus mato žmonės iš šalies, kurie iš lūpų į lūpas perduoda žinutę apie Ignalinos karštą.
Gidė Irena patikino, kad žmonės, išgirdę įdomius gidų pasakojimus, gan plačiai paskleidžia žinią apie tai, kas jiems paliko įspūdį. Tarkim, aš niekada nepraleidžiu progos pasiūlyti žmonėms Ignalinoje aplankyti Plaktukų muziejų Linkmenyse ar Palūšės bažnyčią, Vidiškių dvarą, bet veždamasi grupes stabteliu ir prie Medžiukalnio šaltinio. Kuo daugiau istorijų, tuo įdomiau keliauti.
Informacijos apie objektus daugiausiai randame Turizmo informacijos centrų pateiktuose informacijos srautuose.
Kaip jau supratote, gidai ir yra tie žmonės, kurių rankose yra labai daug, nes per juos vyksta didžiuliai srautai informacijos tarp ieškančiųjų ir siūlančiųjų, apipinat viską įsimintinais ir gražiais pasakojimais bei legendomis, arba ne. Gerai pagalvojus, o kiek įdomių ir turtingų ekskursijų galima būtų pasiūlyti net pačiame Ignalinos mieste! Niekada negali žinoti, oi negali! Pagyvensime-pamatysime!
Pati Irena dar papildomai veda ir edukacijas. Keliaudama su grupe po Europą, ji susirinko didžiulę, kelių šimtų, lėlių su tautiniais kostiumais kolekciją. Kiekvienos šalies tautiniuose drabužiuose įausta tautinis paveldas, papročiai, gyvensenos ypatumai, šalies grožis.
Edukacijos metu nagrinėjama lietuviško tautinio kostiumo kilmė ir raida. Analizuojama dabartinės tautinio kostiumo nešiosenos Lietuvoje tradicijos.
Norite – tikėkite, norite – netikėkite, bet gidų, edukatorių lūpomis ištarti žodžiai: faktai, mitai, posakiai ar palyginimai – visam laikui pasilieka atmintyje. Kažkas yra pasakęs – jei tavęs nėra žiniasklaidoje, tavęs nėra visai, tačiau šiandien galime papildyti, kad jei tavęs nėra gidų užrašuose, tavęs nėra visai.
Ignalinos TV nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!