Skip to content

Prieš 540 metų pirmąkart paminėtas Daugėliškis

Romutis MATKEVIČIUS (MATUSA)

Pažiūrėjau kas naujo pateikiama informacijoje iš Daugėliškio istorijos. Ogi nieko naujo. Jau praėjo 11 metų nuo paskutinio švęsto jubiliejaus Naujajame ir Senajame Daugėliškiuose. Ta proga stūkso pastatyti paminkliniai akmenys. Gerai, kad nors Naujajame Daugėliškyje akmenyje neiškalė metų. Betikslės varžytuvės dėl pirmenybės, kur buvo Daugėliškio pradžia, tęsiasi. Dar 2010 m. rašiau, kad XV ir XVI a. pačioje pradžioje nebuvo tokių gyvenamųjų vietovių, kaip Senasis Daugėliškis, Šiūlėnai, Kiniūnai ar Jonėnai. Tai buvo Daugėliškis su daugybe valstiečių sodybų, išmėtytų visoje teritorijoje, kuri priklausė vienam ar daugeliui savininkų. Iš Lietuvos Metrikos žinome, kad XVI a. pradžioje buvo daugybė Daugėliškio žemių, kurios priklausė daugeliui savininkų, o dalis – ir Didžiajam Kunigaikščiui.

Istorija nėra tikslus mokslas. Čia dažnai prie dviejų nepridėsi dviejų. Juolab, kad ir perprasti senąją vietovės istoriją nėra taip paprasta. Reikia žinoti to meto politinius, ekonominius, socialinius, kultūrinius ir kitus aspektus. 

Vis dar dažnai norintys sureikšminti savo gyvenamosios vietovės reikšmę, nekreipia dėmesio į mano jau minėtus aspektus ir taip nepagrįstai iškelia vienos ar kitos vietovės reikšmę istorijoje, kad kartais atrodo net visai nepadoriai. Priminsiu vieną pavyzdį. Atrodo pernai laidoje apie miestelius viena moteriškė su užsidegimu pasakojo apie Švenčionis, kaip pagrindinį Nalšios žemės centrą ir miestą jau XV a. Žinoma, dauguma, kuri nesusipažinusi su istorija, patikėjo. Turiu nuvilti. XV a. žymiai svarbesnės savo dydžiu ir ekonomine galia buvo Dysnos (Tverečiaus sen.), Linkmenų, Adutiškio ir Kančiogino žemės. XV a. pradžioje tuometinis Vilniaus tijūnas Andrius Zaviša sudarė Švenčionių dvaro inventorių ir pažiūrėjus į jį iškart kyla klausimas, o kur tas miestas ir dabartinio Švenčionių krašto tuometinis politinis ir ekonominis centras?

Panašios spėlionės skleidžiamos ir apie Daugėliškį. Jis nebuvo išskirtinis ir nebuvo joks didelis prekybos centras. Po Goštautų mirties tapęs seniūnija, Daugėliškis buvo įprastas karališkasis dvaras, gal tik savo plotu išsiskyrė, nes buvo vienas didžiausių Vilniaus vaivadijoje. Bet kaip ir kiekviena protėvių žemė, kraštas turi ypatingą reikšmę Daugėliškio žmonėms.

Kadangi šis trumpas rašinys tik proga priminti XV ir XVI a. pradžios Daugėliškio istoriją, neminėsiu visų istorinių šaltinių. Taip jau yra su vietovių pirmuoju paminėjimu istoriniuose šaltiniuose, kad tyrinėjant krašto istoriją daugelį metų, surandama vis daugiau dokumentų, kurie keičia jau nustatytas pirmojo paminėjimo datas. Ne išimtis ir Daugėliškis.

Kaip vadinosi mūsų kraštas XV a. pradžioje, mes nežinome ir kokiam Didžiojo Kunigaikščio valsčiui priklausė – žinių nėra. Dar Vytauto Didžiojo laikais buvo pradėtos valstiečių laukininkų dalybos, kurios Lietuvoje buvo pradėtos vadinti veldamais. Ponai (bajorai) tapo vedamo teisėjais ir administratoriais. 1447 m. Kazimieras Jogailaitis išdalintų veldamų prievoles perleido bajorams. Prasidėjo baudžiavos įsigalėjimas. Pradeda formuotis dvarvietės su palivarkinėmis žemėmis. 

Tai, kad Daugėliškio žemės jau XV a. viduryje priklausė istorikų minimam LDK Didžiojo Kunigaikščio Vytauto vėliavininkui (tuo metu tai atitiko vėliau įvestą LDK didžiojo vėliavininko statusą) Stanislovui Gudigirdovičiui Daugėlai, šiandien abejonių nėra. Jo vardu ir buvo pavadintos šios žemės. Kaip pats Stanislovas, taip ir jo palikuonys Lietuvos metrikoje įvardijami kaip Vilniaus ponai (bajorai arba kilmingieji). Kada mirė Stanislovas, žinių nėra, bet paskutinį kartą žinomuose dokumentuose yra minimas 1437 m. – tais metais rašytame pergamente. Daugėliškio žemės buvo padalintos tarp palikuonių. Jų buvo daugiau, bet gerai žinomi yra trys: Andrius (Andriuška) Daugėla Narbutas, Stanislovas Daugėla Zaviša ir Jonas Goštautas. Jonui Goštautui, kaip žmonos Dorotos kraitis, atiteko gana didelis Daugėliškio žemių plotas, kuris ribojosi su Dysnos upe. Sprendžiant iš daugelio įrašų Lietuvos metrikoje, XV a. antroje pusėje Daugėliškio žemėse susiformuoja keletas dvarviečių. Kaip tuo metų buvo priimta, padalinto dvaro dalims išlieka Daugėliškio pavadinimas. 

Po Jono Goštauto mirties (1458 m.), dalis Daugėliškio žemių atiteko būsimajam Trakų vaivadai Martynui Goštautui.

1482 m. Trakų vaivados Martyno Goštauto (1430–1483) ranka rašytas dokumentas tik patvirtina, kad dalį Daugėliškio dvaro žemių (padalintų tarp Stanislovo Gudigirdavičiaus Daugėlos palikuonių) valdė Goštautai. 

Siekdami šiek tiek aiškumo, grįžkime į 1586 m. Konstantinas Jablonskis Rusijos valstybės senųjų aktų archyve nurašė kelis dokumentus, liečiančius Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos Perkūno ir Vilniaus tijūno Stanislovo Naruševičiaus ginčią dėl Vidžių Laučyno dvaro žemių, kurias užgrobė Drūkšių dvaras, priklausęs Vilniaus ekonomijai, o ši buvo tiesiogiai pavaldi Vilniaus vaivadai. Šioje teismo medžiagoje yra trys dokumentai. Pirmojo nuorašas skelbia, kad 1439 m. gegužę LDK DK Žygimantas Kęstutaitis dovanoja Vidžių medžioklės ir žvejybos plotus (laučyną), esančius tarp Dysnos, Drūkšių, Apvardų, Prūto ir Muno ežerų, Vilniaus vaivadai Daugirdui bei ponams Daukšiui ir Narušiui. Antrojo nuorašas skelbia, kad komisarų Radvilos Astikaičio ir Juškos Goštautaičio sprendimas, kuriuo naujai nustatomos ribos ir priteisiamos Ganusui (Jonui) Daugirdaičiui, Stanislovui Daukšaičiui ir Jonui Narušaičiui. Datos nėra, bet šis dokumentas rašytas apie 1470–1475 m. Ir trečias dokumentas, kuris mus domina, tai Trakų vaivados Martyno Goštauto raštas Jono Daugirdaičio sūnui (sūnėnui) Jokūbui Naruševičiui dėl skundų, kad Daugėliškio valstiečiai braunasi į Vidžių Laučyną ir ten kuriasi. Raštas arba, galima teigti, atsirašymas teigia, kad Daugėliškio valstiečiai kuriasi Dysnos Laučyno (Munos, dabar Kazimieravas) žemėse. Martynas Goštautas Trakų vaivada buvo trejus metus – 1480–1483 m. Šis jo raštas rašytas rusėniškai 1482 m. ir tai yra pirmasis Daugėliškio paminėjimas. 

Kaip matyti iš abiejų privilegijų ribų aprašymų, ir Vidžių Laučynas, ir Dysnos Laučynas apima dalį tų pačių žemių. Tai kur teisybė? Ją vargu ar sužinosime. Vis tik, matyt, dalis Vidžių Laučyno žemių atiteko Juršai, kuris ir perleido šias žemes Jonui Goštautui. 

Martyno Goštauto testamentu, kurio santrauka yra Lietuvos Metrikos 1-ojoje užrašymų knygoje, ir 1483 m. Onos Alšėniškės, Martyno Goštauto žmonos 1499 m. testamentu, šios žemės ir kiti dvarai atitenka Albertui Goštautui. 

Kaip jau buvo įprasta, didikai savo žemių tarp palikuonių nedalindavo, o visas žemes paveldėdavo vyresnysis sūnus. Ne išimtis ir Goštautas. O kaip su Daugėlomis? Čia vaizdas atvirkščias. Žemės buvo dalinamos tarp sūnų ir dukterų kaip kraitis, kartais parduodamos. 1500 m. Lietuvos metrikos 5-ojoje užrašymų knygoje yra minimi padalintų tarp paveldėtojų Daugėliškio žemių savininkai Andriuška (Andrius) ir Mykolas Daugėlos (Daugėlos Narbutai), vienuolė Morta Daugėlavičiūtė, Simonas ir Stanilovas Daugėlos Zavišos. Vėliau Lietuvos Metrikos 1-ojoje ir kitose užrašymų knygose randame dar daugiau Daugėliškio žemių savininkų: Martyną ir Petrą Michnevičius, Vaclovas Janavičius, Steponą Dimidavičių ir kitus.

1506 m. Daugėliškis minimas teisminiame A. Goštauto ginče su Seniškio dvaro Narbutais. 

Albertas Goštautas, kaip liudija įrašai Lietuvos metrikoje, 1514 m. pradėjo surinkinėti ir kitas būsimojo Goštautų Daugėliškio dvaro žemes, į kurio sudėtį įeis nedideli Daugėliškio ir kiti dvarai bei buvę medžioklės ir žvejybos plotai. 

Lietuvos Metrikos pirmoje užrašymų knygoje įrašyta, kad 1514 m. vasario 25 d. karalius Žygimantas Senasis priteisė Daugėliškio dvarą, į kurį teises gavo Albertas Martinaitis Goštautas, po kontrakto su Lenartu Daugėlavičiumi (Daugėla, Daugėla Narbutu), Andiuškos (Andriaus) Daugėlos Narbuto sūnumi. 1517-02-17 privilegija Žygimantas Senasis priteisė (atidavė) medžiolės ir žvejybos plotus, kuriuose yra visi Daugėliškiai, ir patvirtino A. Goštauto teises į Saudenionis. Taip, kad Daugėliškio dvarų, kaip buvo įprasta tiems laikams, mūsų žemėse būta ne vieno. A. Goštauto įsitvirtinimas Daugėliškio žemėse truko ilgus metus. Albertas Goštautas supirko visas Daugėliškio žemes arba gavo privilegiją valdyti medžioklės ir žvejybos plotus. Po 1514 m. pastatoma dabartinio Naujojo Daugėliškio teritorijoje pilis, bažnyčia ir įkuriama parapija. Noriu tik priminti, o tai matyti iš pilies inventoriaus, kad tai ne gynybinis, o ūkinis objektas. Taip jau buvo priimta – didelius didikų dvarus vadinti pilimis. 

Girdėjau, kad Daugėliškio bendruomenė ruošiasi atnaujinti informacinius stendus apie Daugėliškį. Šis mano straipsnis, tikiuosi, padės patikslinti jų turinį.

Reklama: Butai Kaune

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje