Parašiau apie mokyklas, nes per minėtą laikotarpį mokyklos Ignalinoje turėjo skirtingą statusą ir patalpas skirtinguose pastatuose. Tačiau čia pateikiama dar ne visa dokumentinė medžiaga, šiuo metu esanti Lietuvos archyvuose.

Mokykla iki 1919 metų

1862 m. pastačius IV klasės Ignalinos geležinkelio stotį, carinės Rusijos valdžia gyvenvietę (posadą) iš pradžių  prie stoties kurti neleido. 1896 m. balandžio 18 d. dokumentas, esantis Lietuvos valstybės istorijos archyve, kad Ignalinoje pastatyta ir atidaryta sinagoga. Tuo pačiu ir žydų mokykla, kurios išlaikymui buvo renkamas žvakės mokestis. Taigi pirmąją mokyklą Ignalinoje įsteigė žydai. 1903 m. carinės Rusijos valdžia jau oficialiai leido laisvai kurtis žydams ir kitiems gyventojams, t. y. nebuvo reikalingas valdžios „palaiminimas“.

1906 m. Ignalinoje buvo įsteigta mokykla, kuri priklausė geležinkeliui ir buvo vadinama linijine geležinkeliečių mokykla.  Ją įkūrė  Ignalinos 7-osos kelių distancijos viršininkas Aleksandras Stepanovičius Smirnovas, o žemę mokyklai dovanojo Vidiškių dvarininkas Jonas Kaminskis. Tai buvo vienintelė tokia mokykla visoje Vilniaus gubernijoje. Ją galima būtų vadinti amatų mokykla arba pagal dabartinį supratimą – Vilniaus gubernijos geležinkeliečių profesinio rengimo centru. Į mokyklą buvo priimami tik jau raštingi berniukai (turėjo būti baigę liaudies mokyklą). Joje be įprastinių geležinkeliečių specialybių, buvo nedidele apimtimi mokoma ir bendrų dalykų. Priklausomai nuo specialybės, mokslas truko vienerius arba dvejus metus. Kiekvienais metais mokėsi iki 200 berniukų. Kai kuriuose dokumentuose vadinama tiesiog geležinkeliečių  mokykla. Ji turėjo vedėją ir mokytoją. Tikybos mokė Švenčionėlių cerkvės popas.

Buvo mokoma rusų kalba, bet neatsisakyta leisti organizuoti Vilniaus artistų lietuvišką spektaklį, apie kurį rašė laikraštis ,,Viltis“. Mokykloje buvo leista mokyti ir aplinkinių kaimų vaikus, kurie buvo baigę bendrojo lavinimo liaudies mokyklas.

1909/1910 m. mokykloje 2 valandas per savaitę tikybą jau dėstė Vidiškių filijos filialistas Kazimieras Lekstutis-Lekstutovičius.

Neišliko pirmojo mokytojo vardas ir pavardė, o mokykla gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Tvirtinama, kad Ignalinos apylinkių valstiečiai neleido savo vaikų į rusiškas mokyklas ir organizavo slaptas kilnojamas lietuviškas mokyklas, samdydami daraktorius, tačiau apie tokios mokyklos egzistavimą Ignalinoje nežinoma.  

Lenkmečio mokykla (1919–1939)

Nebuvo Ignalinoje lietuviškos mokyklos ir po 1918 m. vasario 16 d. paskelbto Lietuvos Nepriklausomybės akto, o 1920 m. spalį Rytų Lietuvą galutinai okupavus lenkams, ši viltis visai užgeso. Pirmosios lenkų okupacijos metu 1919 m. Ignalinoje jau veikė dviklasė lenkiška mokykla, kurioje mokėsi 62 vaikai (LVCA F.172 Ap.1 B.510). 1921 m. mokytojais dirbo Česlovas ir Roza Mohliai bei Juzefas ir Elena Černiai. 

Buvusiame geležinkeliečių mokyklos pastate ir nuomojamose Grušniaus namo patalpose (dabartinėje Turistų gatvėje) ir veikė lenkiška valdiška mokykla. 

1925/1926 m. jau triklasėje mokykloje mokėsi 121 vaikas. Mokytojais dirbo: Zofija Voronecka, Ana Michalkova ir Vanda Tomkevičiovna. 1929 m. jau keturklasei mokyklai buvo priskirta 18 kaimų, viensėdžių ir vienkiemių (Ignalina, Budriai, Bėčiūnai, Girminiai, Dekaniškė, Budninkai ir kt.). 1928-12-01 d. mokykloje mokėsi 88, 1929-12-01 – 166 , 1930-12-01 – 169 vaikai. 1930/ 1931 m. vien iš Ignalinos miestelio mokyklą lankė 133 vaikai. 

1936 m. Juršėnienės namuose dirbo „Ryto“ skaitykla. 

Padysnio dvaro  savininkas Juozapas Grikinis rūpinosi, kad mokyklos statybai būtų padovanotas sklypas. 1933 m. Jokymas Dorochovas, veikdamas savo žmonos vadu, užrašė Daugėliškio valsčiui 1,28 ha ploto sklypą mokyklos statybai. Pati mokyklos statyba pradėta Lenkijos valdžios 1936–1939 m. vykdytos 100 J. Pilsudskio  vardo mokyklų statybos akcijos metu. 1937 m. balandžio 14 d. Daugėliškio valsčius sudarė sutartį su Ignalinos gyventoju Aleksandru Besuspariu dėl mokyklos statybos. Mokykla turėjo būti baigta 1937 m. liepos 1 d.  A. Besusparis organizavo statybai didelį skaičių žmonių (taip pat sentikių iš aplinkinių kaimų). Stalių darbo gaminiai (langai, durys ir kt.) buvo pristatyti iš Vilniaus Cukermano gaminių sandėlio, o plytos – iš Šlosmano plytų gamyklos Volkovyske (dabar – Baltarusija). 

1937 m. rudenį mokykla persikėlė į naują mūrinį pastatą miesto pakraštyje (dabar VSAT rinktinė), kur buvo erdvios klasės, salė, vedėjo kabinetas, ilgas koridorius. Pradinis mokslas buvo privalomas ir nemokamas, o už septintą klasę reikėjo mokėti. Tėvai ne visada leisdavo vaikus į mokyklą, už tai tekdavo mokėti baudas.  Ignalinos mokykla oficialiai buvo lenkiškai lietuviška ir joje pirmoje bei antroje klasėse lietuvių vaikai turėjo būti mokomi  lietuviškai. Iš pradžių dar buvo bandoma mokinti lietuviškai, bet IV dešimtmetyje jau buvo mokoma tik lenkiškai. Mokykloje buvo vykdoma taip vadinama lenkiškumo įtvirtinimo programa. Veikė ,,ščelčikų“ (šauliukų) ir harcežų (skautų) organizacijos, mokinių choras ir styginių mandolinų orkestrėlis. Tarp mokyklų buvo organizuojamos chorų varžytuvės, dainuodavo choras tik kuratorijos patvirtintas dainas. Iškilmingai švenčiamos lenkams svarbios šventės, o lietuviai net tarpusavyje verčiami kalbėti lenkiškai ir įžeidinėjami. 1938 m. mokykloje dirbo  mokytojai: Henrikas ir Pranė Mateikos  (gyveno Ignalinoje nuo 1924 m., Elena Šelova, gyveno Ignalinoje nuo 1930 m.) ir Vaclovas Pieškevičius (gyveno Ignalinoje nuo 1933 m.)

Dalis lietuvių ignaliniečių vyko mokytis į Švenčionis ir Vilnių, kur buvo lietuviškos gimnazijos. Žydai savo vaikams turėjo keturklasę mokyklą ir tik į septintą skyrių buvo priimami lenkiškoje mokykloje. Žydų mokyklos mokytojais dirbo Aronas Klonickis (nuo 1924 m.) ir Chaimas Rabinovičius (nuo 1936 m.).

Mokykla 1939–1945 metais

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas atnešė didelių permainų visai Lietuvai, o kartu ir mūsų kraštui, nes lenkus okupantus trumpam pakeitė sovietai, kurie, įgyvendindami slaptus Molotovo-Ribentropo susitarimus, ,,grąžino“ Lietuvai Vilnių ir Vilniaus kraštą. Buvo atgaivinta „Ryto“ draugijos veikla ir įkurta lietuviška mokykla Butrimo namuose Švenčionių gatvėje. Yra išlikęs Klemenso Paukštės 1941 m. sausyje braižytas šios mokyklos planas. 

Neužilgo buvusi lenkiška mokykla tapo lietuviška ir visi mokiniai galėjo mokytis 6 skyrių mokykloje, kur I–IV skyriuje visus dalykus dėsto vienas mokytojas, o V–VI skyriuose – atskirų dalykų mokytojai. Mokymo programa ryškiai pasikeitė, kai 1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Pradėta mokytis rusų kalbos, nebeliko tikybos pamokų. Mokytojai turėjo auklėti mokinius pagal naują ideologiją, nors patys to nenorėjo. 

1941 m. rugsėjy jau buvo kitų – vokiečių – okupantų valdžia ir Ignalinos mokyklai teko keltis į buvusių kareivinių medines patalpas už pervažos (buvusį Etnokultūros centrą, dabar ten stovi prekybos centras „Maxima XX“), savąjį pastatą užleidus karo ligoninei, ir mokytis keliomis pamainomis šešiuose skyriuose. Buvo įvesta vokiečių kalba. Vėl dėstoma tikyba ir sekmadienį privaloma organizuotai eiti į bažnyčią. Žinomos 2 mokytojos, dirbusios karo metais: Anelė Dulkytė iš Užpalių  ir Domicelė Kudirkaitė iš Griškabūdžio.

Pokario mokykla

1944 m. vasarą vokiečius vėl pakeitė sovietų okupantai, todėl sugrįžus į mūrinį pastatą ir išvalius karo ligoninės ,,palikimą“, teko 1944.m. spalio 2 d. pradėti mokytis pagal naujas programas jau progimnazijoje, kuriai vadovavo pirmasis direktorius Klemensas Paukštė. Jo 1945 m. pavasarį sudarytoje ataskaitoje nurodoma, kad progimnazijos 1944/1945 mokslo metais mokėsi 175 vaikai, iš jų – 101 mergaitė. K. Paukštė buvo baigęs 8 gimnazijos klases ir pedagogikos kursus. Progimnazijoje dirbo 7 mokytojai. 

1945 m. rudenį direktoriumi buvo paskirtas sentikis Nikandras Petravičius, turėjęs universitetinį matematiko išsimokslinimą ir gerai mokėjęs lietuvių, lenkų ir rusų kalbas. 1946 m. rugpjūčio 26 d. progimnazija tapo gimnazija. Progimnazijoje ir gimnazijoje pirmaisiais gyvavimo metais buvo mokoma tik lietuviškai.