Pavadinimų įvairovė. Cimbolai – styginis, citros tipo mušamasis instrumentas, kilęs iš Azijos. Vieningos nuomonės dėl cimbolų kilmės nėra. Labiausiai paplitusi teorija, kad cimbolai į Europą pateko iš dabartinės Irano teritorijos. Manoma, kad europiniai cimbolai yra persiško santir, santur styginio instrumento atitikmuo. Cimbolų tipo instrumentai visame pasaulyje turi daugybę pavadinimų. Tai jau paminėti santur arba santir Persijoje. Sirijoje paplitęs to paties tipo instrumentas vadinamas qanun. Kinijoje grojama jangčin, o Indijoje – čenterija. Mongolijoje cimbolai vadinami yoochin, Korėjoje – yanggem, Tailande – khim. Taip pat didelė cimbolų pavadinimų, pavidalų ir grojimo būdų įvairovė aptinkama Europoje. Kimbalom arba Cimbalom – Rytų Europoje ir Tympanom – Vakarų Europoje – abu šie pavadinimai yra graikiški ir abu apibūdina tą patį styginį mušamąjį instrumentą, tik rodo skirtingus jo patekimo kelius. Kimbalom atitinka cimbalom, zimbel vadina slavai, cimbolai – baltai, ţambalo – rumunai ir cembalo – italai.

Ankstyvieji atvaizdai. Spėjama, kad jau senovės Egipte, piramidžių sienų puošyboje galėjo būti pavaizduoti pirmieji cimbolų atvaizdai (1 pav.). Daugelis mokslininkų terminą „cimbolai“ (dulcimer) taiko instrumentui, kurio stygos mušamos lazdelėmis, o instrumentą, kuriuo skambinama pirštais, vadina psalteriumu. Pats ankstyviausias, jau neabejotinai cimbolų atvaizdas, išlikęs iki mūsų dienų yra Gazos ruože, Sinagogoje. Tai freska, vaizduojanti Izraelio karalių Dovydą, kuris groja cimbolais (2 pav.). Kitas, jau XII a. cimbolų atvaizdas yra iš dramblio kaulo išraižytame knygos viršelyje, kuris sukurtas Bizantijoje ir jame pavaizduotas cimbolais skambinantis vėl tas pats Izraelio karalius Dovydas. Taip pat ankstyvas – XV a. – cimbolų atvaizdas yra Anglijoje. Mančesterio katedroje galima pamatyti medinę, cimbolais grojančio angelo skulptūrą. Per penkiolika instrumento stygų angelas muša užriestomis į apačią lazdelėmis. Seniausias cimbolų atvaizdas Rytų Europoje yra Krokuvos katedroje. 1450 m. vitraže pavaizduotas angelas, skambinantis cimbolais (3 pav.). Nuo XV a. šis instrumentas iliustracijose jau gana paplitęs. Nemažai vizualinės informacijos apie cimbolus mums pateikia įvairūs baroko (XVI –XVII a.) laikotarpio šaltiniai. Įdomu tai, kad to meto iliustracijose daugiau vaizduojami jau realūs muzikantai, nebe angelai. Dar vėlesniuose atvaizduose dažnai tapo vaizduojamos cimbolais grojančios aukštuomenės damos.

Rašytiniuose šaltiniuose cimbolai pirmą kartą minimi apie 1440 m. – Henrio Arnoldo (1426–1454) iš Nyderlandų, lotynų kalba parašytame darbe. Jame rašoma: ,,Instrumentas, vadinamas dulce melos, daugiausia naudojamas kaimuose, grojama per stygas suduodant lazdelėmis“. Jau kiek vėlesni instrumento paminėjimai yra susiję su XV–XVI a. Biblijos vertimais įvairias Europos kalbas. Angliškame Biblijos vertime instrumentas vadinamas tympanon, vengriškame – cimbalom, o prancūziškame – doulcemelle. Lietuviškajame Jono Bretkūno Biblijos vertime randame pavadinimą cimbalos. Į Lietuvą šis instrumentas atkeliavo viduramžiais iš LDK slaviškųjų teritorijų. Cimbolais buvo grojama pietryčių ir rytų Lietuvoje, Užnemunėje, Mažojoje Lietuvoje, jie buvo žinomi ir Žemaitijos pietuose. Latvijoje cimbolais buvo grojama pietinėje ir rytinėje šalies dalyse. Dvaruose nuo XVIII a. dažnai jau buvo grojama fabrikinės gamybos instrumentais.

Raida ir paplitimas Europoje. Cimbolai dažniausiai būna trapecijos formos, turi nuo dviejų iki septynių stygų kiekvienam garsui išgauti, stygos atramėlėmis padalytos į dvi arba tris grojamąsias dalis. 1704 m. Pantaleonas Hebenstreitas Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV pristatė didesnius nei įprasta prancūziškus cimbolus. Karaliui instrumentas taip patiko, kad buvo pavadintas meistro garbei – pantaleon. Instrumentas turėjo chromatiškai suderintas stygas, kuriomis buvo galima groti net penkių oktavų diapazonu. Korpuse turėjo būti bent dvi akustinės „žvaigždutės“, dviejų tipų stygos: žarninės ir plieninės. Pirmosiomis skambėjo tyliau ir dusliau – piano, o antrosios – garsiau, aštriau – forte. Pantaleonas galėjo turėti iki 200 stygų. XVII a. pabaigoje prasidėjęs cimbolų tobulinimas buvo tęsiamas Vengrijoje ir jis tęsėsi iki pat XIX a. pradžios. Cimbalom (vengriškas cimbolų pavadinimas) buvo grojama pasikabinus ant kaklo arba pasidėjus ant kelių ir jie buvo beveik dvigubai mažesni už prancūzišką pantaleoną, neturėjo bosinių stygų. Vėliau vengrai, kaip ir prancūzai, taip pat ėmė didinti patį instrumentą. Tačiau muzikantui tapo problematiška dengti („gesinti“) stygas. Tuomet meistras Jozsef Schunda iš Budapešto, 1874 m. sukonstravo stygų dengimo mechanizmą dar instrumentui pritvirtino kojas ir pedalus. Jis tapo kur kas garsesnis, buvo galima groti sudėtingesnius kūrinius. O 1890 m. Budapešto konservatorijoje atidaryta Cimbalom katedra. Ir dabar Vengrijoje cimbalom yra populiarus muzikos instrumentas (4 pav.). Juo grojama koncertuose, restoranuose, šventėse. 

Ukrainoje Cimbaly pirmą kartą yra minimas XVII a. P. Žiteckio išleistame žodyne, o XVIII a. pab. instrumentas jau buvo paplitęs Rytų Ukrainoje. Ukrainiečių cimbaly taip pat trapecijos formos. Kiekvieną stygų grupę sudaro trys ar keturios stygos. Per stygas suduodama specialiais pagaliukais. Instrumentas dedamas ant stalo arba ant kelių, kartais specialiu puošniu diržu kabinamas ant kaklo. Dabartinėje Baltarusijos teritorijoje Cymbaly taip pat tradicinės išvaizdos, trapecijos formos daugiastygis mušamasis instrumentas. Dažniau grojama namų darbo, rečiau – fabrikiniais instrumentais. Lenkijoje cimbolai labiausiai paplitę pietrytinėje šalies dalyje. Lenkijos tradicinių muzikos instrumentų tyrinėtojas St. Olędzkis pastebi, kad jau prieš 900 metų cimbolais buvo skambinama ansambliuose ir solo. Latvijoje šis instrumentas vadinamas cimbole, cimbale, cimbele ir cimbala. Labiausiai jie paplitę Latgaloje, Aukšžemėje ir Vidžemėje. 

Muzikavimo tradicijos. Lietuvoje yra paplitę cimbolai su dviem atramėlėmis. Taip susidaro trys grojimui naudojamos eilės (dvi pilnos oktavos). Tai būdinga visiems Lietuvoje žinomiems cimbolams. Pagal korpuso formą cimbolai yra dviejų tipų: 1) taisyklingos trapecijos formos ilgieji ir trumpieji ir 2) netaisyklingos trapecijos formos, kai vienas korpuso šonas sudaro statų kampą. Cimbolų stygos gali būti tvirtinamos daugiau ar mažiau pasvirai, arba beveik vertikaliai. Skiriasi ir konstrukcinės detalės – atramėlės, varžtai arba sraigtai, lako spalva, rezonansinių angų forma, grojimo lazdelės, stygų skaičius 1 iki 7 vienam garsui išgauti.. Skambinama solo, pritariama dainoms arba kapelos sudėtyje. Praktiškai kiekvienas muzikantas turi savitą grojimo stilių. Tradicinę kapelą sudarė cimbolai, smuikai ir a) fleitos, b) vamzdis, c) dūdelė. XX a. II pusėje kapelą papildė įvairios armonikos. Nors cimbolai Lietuvos kaime paplito palyginti gana vėlai (XVIII a. pab.–XIX a.), tačiau ir šiandien jais mielai skambina Dzūkijos ir Rytų Lietuvos liaudies muzikantai. 

Cimbolai itin prigijo Ignalinos bei Švenčionių apylinkėse. Jais grojama įvairiuose renginiuose, tradicinės kultūros konkursuose, folkloro koncertuose. Repertuaro pagrindą sudaro polkos, valsai, suktiniai, pritariama dainoms, ypač Velykų lalavimams. Muzikuojama keliais būdais – išgrojant melodiją, arba akomponuojant kitam instrumentui. Nepaprastai džiugu ir reikšminga, kad 2022 m. gegužės 5 d., nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė gyvos ir aktualios tradicijos, tarp jų ir grojimas cimbolais Ignalinos ir Švenčionių krašte. Nuo 2007 m. Ignalinos r., Palūšėje kasmet vyksta tradicinio muzikavimo cimbolais kursai. Šiemet tokie kursai birželio mėnesio 25 d. per tradicinį Molio kermošių vyks ir Utenos kraštotyros muziejaus padalinyje, Leliūnuose, V. Valiušio keramikos muziejuje. Nuoširdžiai kviečiame atvykti pasiklausyti cimbolų, o gal ir išdrįsti patiems pamuzikuoti.

Straipsnis parengtas remiantis šia literatūra:

• Karčemarskas M. ,,Cimbolai Lietuvoje: praeitis ir šiandiena“. Tautosakos darbai. XXXII, 2006. P. 203-213.
• Karčemarskas M. ,,Cimbolai ir muzikavimo jais tradicija Lietuvoje“. Lietuvos muzikologija. T. 8. 2007. P. 142-163.
• Vyčinas E. ,,Muzika cimbolams“. 42 p. 2012.
• Garsonaitė A. ,,Tradicinis skambinimas cimbolais. 128 p. 2018.