Skip to content

Apie gintarinį medų ir išsipildžiusias svajones

Sigita TELYČĖNAITĖ

Kiekvienais metais vasaros pradžią vainikuoja medkopis. Iš vaikystės prisiminimų atplaukia birželio medaus aromatas, senųjų bitininkų ramybė ir buitis, kurioje vis gyvena senos liepos kiemuose ir pilni kibirai gintarinio stebuklo. Taip, anuomet kaimo vaikui visa tai atrodė tikru stebuklu. Dabartinėje visuomenėje daug skubėjimo, lėkimo kažin kur, tik bitelės gyvena pagal seniai įsivyravusias gamtos taisykles. Bitininkas privalo gerai stebėti šeimų situaciją aviliuose, tuomet laiku atliekami būtiniausi darbai ir sulaukiama didesnio kiekio medaus – pasakoja bitininkas iš Naujasodžio Bronius JUSYS, daugeliui skaitytojų žinomas kaip krosnių mūrijimo meistras.

Bitės – sena Broniaus meilė, nes jau būdamas trečiokas pradėjo mokslus apie paslaptingą jų pasaulį iš dviejų knygų, kurias padovanojo giminaitis. Įdėmiai skaitydamas, beveik mintinai išmoko viską, kas jose buvo rašoma apie bites. Daug praktikos Bronius įgijo talkininkaudamas buvusio kolūkio bityne, kur rankiniu medsukiu tekdavo išsukti 500 avilių produkciją. Suprantama, dirbdavo keliese, bet krūvio užteko visiems. Svajonės turėti savo bites niekada neapleido vyriškio – prieš tarnybą armijoje laikė kelis avilius, bet palikus tėvo priežiūrai, bičių šeimos mirė. Po armijos vėl tęsėsi svajonių statybos – perkami aviliai, gaudomi spiečiai. Bitelės kažkaip nepaleidžia nuo savęs – juokauja pats Bronius.

Žinomam krosnių meistrui darbštuolių stebėjimas – tarsi sielos atgaiva po visų darbų.

„Bitės, kaip ir žmonės – labai skirtingos. Vienos ramios, gali glostyti, o kitos – deja… Kanda, pyksta. Visiems gyviems padarėliams reikia meilės, priėjimo ir rūpesčio, tik tuomet atsiranda grįštamasis ryšys. Bičių šeimoje griežta tvarka, kuri galėtų būti tikru pavyzdžiu daugeliui žmonių. 

Tvarkingumo, drausmės ir darbštumo reikia ir pačiam bitininkui. Vos tik pavasarį atšyla oras, bitelės pradeda skraidyti, jau reikia apžiūrėti avilius, gerai išvalyti mirusių kūnelius, nes kaip jaustųsi žmogus, jei kokio giminaičio kūnas gulėtų paliktas kelis mėnesius šalia?.. Kaip mums, taip ir bitėms nepatinka visokia netvarka.

Šis pavasaris geras tiems bitininkams, kurie nepatingėjo ankščiau apžiūrėti turimų šeimų, pamaitinti badaujančias bites, nes vyravo šalti orai, lijo net dvi savaites – pasakoja Bronius.

Jau išsukęs pirmąjį šių metų medų, bitininkas mėgėjas itin džiaugiasi viena stipria šeima, kurią dirbančią pamėgo stebėti pats, atsisėdęs po obelimi ant kėdės. Kažkada netikėjo pasakojimais apie širšes žudikes, suvalgančias bites, bet gerai įsitikino, kad tokių esama… Iš bitelių žudikai palieka tik sparnus, o valgo vieną po kitos.

Bitininkas paneigė sau ir įsitikinimą, kad bitės puola suprakaitavusius žmones. Teko gaudyti spiečių, nuvažiavus tiesiog nuo mūrijimo darbų – visam suodinam, prakaitas bėgo upeliais. Taip jau nutiko, kad su visomis bitėmis ir spietine pargriuvo, bitės  aplipo visą, bet neįkando nei viena. 

Mažosios darbštuolės gerai perpranta žmogų, todėl gal ir tęsiasi dešimtmečiais nepertraukiama Broniaus Jusio draugystė su bitėmis. Kiek kartų mąstė apie darbų apimties mažinimą, bet bitininkystė kaip prilipo nuo mažumės, taip ir lieka neatskiriama gyvenimo dalis. Mūrydamas krosnis meistras šildo kitus, o bitelių būties ypatumai – skaidrina ir šildo jį patį. Po obelimi stebėdamas  savo bičių gyvenimą, bitininkas randa ne tik panašumų su žmonėmis, bet ir skirtumų. Štai bičių avilyje vadovauja viena motinėlė, o Arabų Emiratuose kiek šeichai turi žmonų?.. Nereikalingus tranus „moterys“ tiesiog išmeta iš avilių… Tai – bitininko filosofija, bet kasdienė realybė nusakoma kantriu darbu, be kurio nebūtų sutarimo su bitelėmis, gintarinio vasaros medaus ir svajonių išsipildymo, kurios kiekvienam iš mūsų labai svarbios.

Autorės nuotr.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.