Skip to content

Mano sodybos sparnuočiai

Pranas ZUBRICKAS

Ornitologai visame pasaulyje susirūpinę, kad sparčiai mažėja paukščių rūšių. Priežasčių galima rasti daug, pradedant klimato kaita, masiniu miškų kirtimu ir baigiant įsivyraujančiu monokultūriniu ūkininkavimu, kur ne tik paukščiams nėra vietos kurtis ir vesti jauniklius, bet ir vabzdžiams, drugeliams, kamanėms gyventi. Prisimenu, kai įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti biologiją, Lietuvoje pagal prof. T. Ivanausko  išleistą tritomį ,,Lietuvos paukščiai“, buvo aprašytos bent kartą mūsų šalyje užfiksuotos 292 rūšys. Po to, didėjant susidomėjimu ornitologija, atsiradus daugiau tiek profesionalų, tiek mėgėjų, buvo užregistruota daugiau nei 400 sparnuočių rūšių. Bet paskutiniais metais pastebėta, kad rūšinė sudėtis ir gausumas vėl sparčiai nyksta, ir ne tik pas mus.  

Tą galima pastebėti net nedarant didelių tyrimų, kaip sakoma – vien stebint plika akimi. Tas jaučiasi ir mano sodyboje, bet, kaip nekeista, šiemet, man regis, sparnuočių rūšių ir jų gausumas pradėjo atsistatyti, nežiūrint, kad pavasario eiga buvo neideali. 

Anksčiausiai pavasarį pajunta krankliai, kurių pora ilgą laiką perėjo netoli Bedugnio ežerėlio, kol nebuvo iškirstas miškas. Truputį vėliau savo pavasarinę giesmę pradeda didžioji zylė. Labai anksti pasigirsta ligutės, geltonosios startos, liepsnelės nesudėtingos giesmės. Paprastosios pilkosios zylės dažniausiai lankosi sodyboje, kai prinoksta silfijų (bizonžolės) sėklos, apsilanko ir kuoduotosios, uodegotosios zylės su bukučiais, rečiau su lipučiu.  Per visus 26-erius metus sodyboje nė karto nepastebėjau nei naminio žvirblio, nei karklažvirblio – vienkiemis matyt jiems ne prie širdies. 

Įvairiais metais sodyboje peri 5 devynbalsių rūšys, rečiausiai stebėta raiboji devynbalsė. Galima iš sodybos kiemo girdėti trijų pečialindų (pilkosios, ankstyvosios ir žaliosios) giesmes. Nuolat peri šelmeninė kregždė, sykį perėjo ir langinė kregždė. Nuolat peri kikilis, margasparnė musinukė, rečiau – pilkoji musinukė, kuri dėl perėjimo vietų konkuruoja su dūmine raudonuodege. Dažnai aukštose eglėse apsilanko nykštukai su alksninukais. Šalia sodybos peri mažasis genys, dažnai lankosi juodoji meleta, kuri itin triukšminga pavasarį, neretai rudeniop sodyboje pasirodo pilkoji meleta, kai prinoksta lazdynų riešutai, prisistato riešutinės. Kėkštai irgi lanko sodybą, kai noksta braškės, o rudenį renka ąžuolo, esančio sodyboje ant ribos su kaimyno mišku, giles. Šarka nestebėta nei karto, išskyrus pernai metus, kai gyveno prijaukinta. Juokaudamas sakau, kad didelė šarkų populiacijos dalis iš Lietuvos emigravo į Skandinavijos šalis, kur aukštesnis pragyvenimo lygis. Tik sykį sodybos kieme teko stebėti kukutį, kuris, man regis, yra stipriai nykstanti sparnuočių rūšis, kaip ir žalvarnė (su ja dar tragiškesnė situacija). 

Už Bedugnio miške nuolat perėjo vakarinis suopis, bet iškirtus mišką, jam teko toliau kurtis. Ežerėlio apyraistį mėgsta gervės, o pažvejoti neretai apsilanko pilkasis garnys. Seniau teko užtikti ir kormoranų, tiesa, tik vieną kitą kartą. Paskutiniais metais visoje šalyje išplito žvirblinės pelėdos, jos gyvena ir sodybos aplinkiniuose miškuose, kaip ir naminė pelėda. Kas įdomu, rudeniop, kai subręsta valgomojo putino uogos, dažnai atskrenda jerubės. 

Bene įdomiausias atsitikimas su sparnuočiais – istorija su sviliku. Prieš keletą metų šnekučiuojantis apie paukščius su bičiuliu iš Dūkšto, šis pasibėdavojo, kad jo namų valdoje auginamas saulėgrąžas masiškai puola svilikai. Sakau, sugauk bent vieną, noriu labai prisijaukinti. Noras buvo išpildytas ir ant traukinio vagono prikabinta dėžutė atriedėjo į Ignaliną. Pagyvenęs keletą savaičių sodyboje, jis išskrido iš narvo, ir atrodė – visiems laikams. Bet kitą pavasarį dideliame sodybos kleve, susiradęs porą, išvedė jauniklių vadą. Ir kas dar nustebino. Juk paukščių jauniklių priėjės nepasiimsi, artyn neprisileidžia, o aš, priėjęs prie obels šakos, pasėmiau vieną svilikiuką, dar kitą – nuo riešutmedžio. Palaikęs rankose jauniklius, kuriuos nuo mažumės vadinu prašytukais, atkreipęs dėmesį į jų storus snapus, kuriais lengvai traiško vyšnių kauliukus, paleidau, grąžinau tėvų personalinei globai. Beje, jeigu būtų išrinktas mūsų šalies geriausių giesmininkų dešimtukas, į jį, ko gero, patektų 5–7 sparnuočiai ir iš mano sodybos. Tai juodgalvė ir sodinė devynbalsės, tošinukė, strazdas giesmininkas ir juodasis strazdas, karetaitė, volungė. Prieš kokius du dešimtmečius  iš sodybos kiemo girdėjosi dviejų lakštingalų suokimas, bet, deja, po to jau nė karto nebeteko jų girdėti. 

Man nuomone, situacija dėl smulkiųjų sparnuočių rūšių ir jų gausos šiais metais  ženkliai pagerėjusi. Juolab, kad šiemet mano sodybos aplinkoje pirmą kartą pastebėjau 3 naujas rūšis. Tai genių giminės gražiagalvė, amalinis strazdas ir mažoji musinukė. Pastarąją rūšį paskutinį kartą stebėjau daugiau nei prieš pusšimtį metų, kai diplominiam darbui tyrinėjau Vingio parko paukščius. 

Taigi, vienos rūšys atsistato, kitos nyksta. Kad šie metai neprasti sparnuočių rūšimis ir jų gausai, gali iliustruoti ir tas faktas, jog sodyboje iš vieno taško, vienu kartu teko girdėti kukuojant tris gegutes. Mano girdėtas rekordas – keturios vienu metu kukuojančios gegutės, o dažnais metais būdavo geriausiu atveju tik dvi. Labiausiai liūdina, kad į Raudonąją knygą pateko kurapkos, beveik išnyko mano jaunystės paukščiai – žalvarnės.

efoto.lt, www.naturefoto.cz, Ž. Morkvėno nuotr.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.