Manimupliacijos žmonėmis „menas“ jau žinomas ir daugelio įvaldytas seniai. Žiniasklaidos priemonės ir šalia esantys politikai tai išmaną bene geriausiai ir drąsiai spaudo šiuos mygtukus. Juk kuo išraiškingesnė ir skambesnė frazė, tuo giliau kabina tam tikro mentaliteto skaitantįjį, klausantįjį. Kaip žinia, su  masėmis dirbti lengviau ir paprasčiau. O štai susidūrus su tais, kurie analizuoja, ką skaito ir ką girdi – problema. Tiesa, juos visada gali užgožti minia. 

Net nespėjome suprasti, kaip greitai šeima paversta gėda. Mirga marga socialiniai tinklai ir dienraščiai nuo pasakojimų, kas ir su kuo miega. Nesuprantu, iš kur toks nesustabdomas noras visam pasauliui pasakoti, kad kokia nors Onutė ar Marytė miega su kita Onute ar Maryte, o Petras ir Antanas miega su kitu Antanu ir Petru. Ir taip – kas savaitę. Vis išlenda koks Pilypas iš kanapių pranešti savo lovos reikalų, tarsi visuomenė sunyktų, jei nesužinotų šitų naujienų. Ir tokie straipsniai rašomi labai gražiai, jautriai, įkvepiančiai ir pakylėjančiai. Tačiau, kur tik skyrybos, konfliktai, nepriežiūra, smurtas – pačiomis ryškiausiomis ir tamsiausiomis spalvomis nuspalvinamos situacijos ir akcentuojamas „šeimose klestintis blogis“ – suprask: mylėti moka tik moteris moterį arba vyras vyrą. O jei dar pridėtume Šeimų sąjūdį! Šis judėjimas, valdžios pastangomis sukūrus baubą, nustumtas į paraštes. Nesvarbu, kad prie jų prisišlieję keletas savotiškų personažų, bet jie juk šeimos sampratos nekeičia. O mūsų proto bokštai, net nesuvokdami, kas vyksta, nors ir gyvena šeimose, patys šeimas niekina, vadina jas palaikančius „maršistais“ ir pan., tokiu būdu tik stumdami šeimų ateitį į nebūtį. 

Štai pirmadienio vakarą Ateities gatve po darbo pakiliai pražygiavo rajono meras, o paskui jį dvi merginos – kvatodamos, mojuodamos rankomis ir vis besibučiuodamos. Dviprasmiškas vaizdelis. Pasirodo „tai“ atslinko ir į Ignaliną, šalia mūsų, o ne kažkur spalvotuose ekranuose. Stebėdama vaizdelį prisiminiau konfliktinę situaciją prieš Kalėdas, kai rajono valdžia uždraudė šeimas palaikančiam Šeimų sąjūdžiui susiburti aikštėje prie eglutės ir pasibūti miesto vaikams su Kalėdų Seneliu. Žinoma, jei tai būtų LGBT Kalėdų Senelis, niekas, matyt, nebūtų išdrįsęs suabejoti jo dorumu ir reikalingumu. Štai jums ir atsakymas, ką reiškia minia. Miniai pasakyta, kad Šeimų sąjūdis yra blogis, o LGBT yra gėris ir minia visomis išgalėmis stengiasi, kad tai, kas pasakyta, jų pačių rankomis būtų įgyvendinta. 

Dar vienas užslėptas triukas, kurį ilgą laiką naudojau ir pati, to nesuvokdama – manipuliacija skambiais pavadinimais ir Ignalinos vardu. Užsižaidėme su Ignalinos vardu. Bet kokiu būdu ieškodami naudos sau, į priekį išstumiame Ignalinos vardą. Netikite? Nežinau kodėl, bet mes įsikalėme į galvą frazę „Ignalinos vardo garsinimas“ ir darom, kas tik šauna į galvą, prisidengę ja, nes juk lengviausia įtikinti visus reikalo būtinumu. O kaip yra iš tikrųjų? Pabadykime prisiminti mūsų dviratininkus, dailininkus, motokrosininkus ir visus kitus. Ką prisimename? Vardą, pavardę, laimėtą vietą, gal dar metus, labai retu atveju šalį, kurioje vyko veiksmas (varžybos, konkursai). Kiek iš jūsų puolate domėtis ta šalimi, kur vyksta veiksmas, o dar labiau tuo miesteliuku ir kiek iš jūsų skuba paskui tą miesteliuką aplankyti, pažinti jį? Vienetai. Būtent! Sukurtas mitas, kad visokios varžybos, konkursai ir panašiai garsina tą vietą tik tam, kad būtų galima tarsi ir legaliai, ir teisėtai taškyti mokesčių mokėtojų pinigus. Iš tikrųjų frazė: „Garsina Ignalinos (ar bet kokio kito pasaulio kampelio) vardą“ yra absoliučiai apie nieką. 

Štai įvyko galiūnų varžybos Ignalinoje. Žiūrovų – saujelė: keletas visaginiečių ir galiūnų žmonos su vaikais, kurie šiek tiek padidino „mamos maximos“ Ignalinoje pelną ir dar meras spaudė ranką galiūnams ir nusifotkino su jais. O štai Ignalinos mokesčių mokėtų pinigų išleista, sako, daugiau nei padoriai. Gal tuos pinigus reikėjo geriau mokyklai skirti, nes vadinamoji „tūkstantmečio gimnazija“ galimai ant plauko kybo. Tėvai susirinkimų metų šiurpinami: vadinamųjų dvyliktokų pažangumas – apverktinas, vienam mokiniui – 50 nepateisintų praleistų pamokų tenka, o pradinukai valgykloje tariasi, kuris kurio mamai „vaiką padarys“, o klasėje, nusimovę kelnes, nesuprantamus ritualus atlieka. Nežinau, kaip jums, bet man po tokių faktų visai neskamba „Ignalinos vardo garsinimas“. Aš manau, kad pirmiausia reikia atsigręžti į Ignalinos žmones, atsigręžti į šeimas, mokyklas… Norint garsinti, reikia turėti, ką garsinti!