Skip to content

Atsitokėkime nuo absurdiškų sprendimų

Liepa džiugina žydėjimu, o mes, esame ta karta, kurios akys vis dar ieško margaspalvių žiedų, moka džiaugtis gamtos kalbėjimais. Štai dailininkė Nijolė Trinkūnienė nesiliauja mėgautis vasaros spalvomis, skuba tapyti – tos iš proto besikraustančios, plyštančios spalvos – atgaiva jos sielai ir akims… Jas stengiasi sugauti savo drobėse, bijo prarasti, nepastebėti šešėlių greitai besikeičiančios aplinkos. Štai ir mano horizonte vis dar gyvena plotelis žydinčios pievos. Suprantama, jai tenka daug aplinkui žaliuojančių kultūrinių plotų malonumų – purškimų dulksnos, technikos gaudesio ir visokių kitokių civilizacijos šiukšlių. 

Vis mąstau – kodėl žmogus negali be kraštutinumų? Stinga suvokimo, žinojimo ar atsakomybės?..  Lengva ranka numelioruoti laukai tapo kultūriniais, jų vis daugėjo, plėtėsi, kol Lietuvoje, o ir daugelyje pasaulio šalių iškilo natūralių pievų, jų augalų deficitas, atskleidžiantis gamtos įvairovės nykimą. Atėjusi mada skusti plikai visas sodybų erdves, tik pagilino atsiradusias problemas ir parodė mūsų nesuvokimo dydį, kuriame gamta reikalauja pusiausvyros, o žmogus – laikinų patogumų. 

Jei mostelsime stebuklinga valdžios lazdele ir ištarsime – aukite pievų gėlės miesto aikštėse ir gatvėse – niekas mūsų neišgirs, neįvyks joks pasakiškas natūralizacijos stebuklas. Kelios balandos ir pora dilgėlių virs tik praeivių nepasitenkinimo objektais, nesusipratimu, nes ten – ne vieta joms augti. Natūralios pievos reikalingos ne daugiabučių kiemuose, o gamtos plotuose, kuriuos jau baigia naikinti neatsakingo ūkininkavimo veiksniai, didžiųjų pasaulio valstybių ekonominių projektų taikymas mažoje Lietuvoje. Tai, kas tinka Kanadoje, nebūtinai išgelbės mus, o ne pražudys. 

Kalbinti ignaliniečiai skirtingai vertina aplinkos formavimo būdus, bet dauguma pritaria natūralių pievų tausojimui užmiesčio teritorijoje.

Medikei Danutei gėlių auginimas – hobis, žydėjimas – sielos vaistai, bet piktžolių plotai miesto teritorijoje – nepriimtini, nesuvokiami jokiu protu. Pasak moters, miesto aikštėms reikalingas žmogaus įsikišimas, tvarkymas. Net ir natūralioms pievoms reikalinga protinga priežiūra – krūmynų retinimas, šienavimas. Tikra beprotystė, nubudus vieną rytą, nuspręsti, kad miestuose tegul auga, kas tik nori ir kur nori.

Bibliotekininkė Rima sako, kad žydėjimas – tai gyvybė. Gaila skutamų pievų, kuriose žūsta tiek kūrinijos. Gaila pienių, nes jose medus… Internete mačiau giriamas pienes pagamintas iš vielos. Kažkas sako, kad jos gražios. Tikrai nesutinku. Gyvename laike, kuomet svarbu suprasti kiekvienos gyvybės gamtoje kainą, nes nuo jos priklauso visų mūsų kartų ateitis.

Mokytojui Juozui labai svarbi pusiausvyra dialoge su gamtos dėsniais. Kraštutinumai sudaro sąlygas visoms nelaimių užuomazgoms, kurias žmogaus protas pastebi dažnai jau pavėluotai – sako vyriškis. Tvarka reikalinga visur, bet ne pagal žmogaus, o Visatos taisykles. 

Šaukiantiems, kad mirsime be duonos, jei nenušienausime paskutinių pievų, verta atmerkti akis realybei – jei nušienausime paskutinius laukus, nebus kam valgo tos duonos. 

Dauguma kalbintų ignaliniečių nori matyti sutvarkytas miestų edves – su rožynais ir prižiūrimais gėlynais ir linki protingo ūkininkavimo žemdirbiams, visiems žemės plotų savininkams, kurių darbo vaisių rezultatus rodo dabartinė situacija. Atsitokėkime nuo absurdiškų sprendimų.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje