Vasara, o ypač karštos dienos, vilioja žmones pūkštelėti į gaivinančius ežerų ar upių vandenis. Vieni gali tiesiog prasiskleidę meldus niurktelėti, o kitiems, ypač vaikams, norisi tvirto, smėlėto pagrindo po kojomis ir atviros brastos į ežeriuką. Beveik kiekvienas turi savo mėgstamiausią vietą maudynėms, žvejybai ar tiesiog ramiam poilsiui prie vandens telkinio. Vanduo ir ramina, ir gaivina ir mintis aiškiau dėliotis padeda. Deja, bet kartais, valdytojų ir kelių kategorijų naudotojų nuomonės išsiskiria… Taip nutiko ir Dringio ežero pakrantėje, senojoje Gaveikėnų kaimo maudykloje. 

Tausojantys bendruomenės norai

Pravažiavus Gaveikėnų kaimą ir leidžiantis link ežero – kaip toje pasakoje – galima važiuoti tiesiai ir, miškelyje pasukus į kairę, atsidurti aikštelėje, kur žvejai švartuoja valtis ir yra brasta ežere, tinkama maudynėms (vaikams ji nepatiks), dar galima sukti į dešinę ir, visiškai nusileidus nuo kalno, vėl rinktis: į kairę (pagrindinė maudykla), dešiniau (valčių saugojimo vieta ir visai nebloga vieta maudynėms) ir dar labiau į dešinę (stovyklavietė, šaltinis, vieta maudynėms). Visas šaršalas jau keletą metų vyksta dėl pagrindinės maudyklos. Kažkada čia buvo erdvi, atvira vieta, daug smėliuko, gražu, didelis tiltas (nelabai nusileidžiantis Ignalinai), prie kurio buvo rišamos ir valtys. Vietos užteko visiems: ir besimaudantiems, ir žvejojantiems. Dabar labiau primena fragmentą iš filmo apie negyvenamą salą, nors judesio čia yra, tiesa, kelias dešimtis kartų mažiau. Nepaisant to, vietos bendruomenė norėtų, kad būtų kitaip. Kaip? Tiesiog įrengta vieta, tinkama leisti laiką su vaikais prie ežero: gal koks suoliukas, šiukšlinė (gal ir perteklinis reikalavimas, nes visada savo atliekas galima nusinešti namo ir susirūšiavus perduoti utilizacijai ar perdirbimui) bei užtvertas ežeras kuolais, idant nebūtų niokojama maudykla, nuolat važiuojant į ežerą su automobiliais ir priekabomis, kuriose gabenamos valtys. Sutikite, toks tausojantis, „žalias“ ir visai įgyvendinamas noras. 

Pagalbos paieškos

Gaveikėnai – Ignalinos seniūnijos valdos, o kaip žinia, šioje seniūnijoje maudyklų yra apsčiai ir visos sutvarkytos, tad susisiekėme su seniūnu Jonu Polito. „Žinoma, kad žinau aš tą vietą. Visada surenkame šakas, apšienaujame teritoriją. Kol kas su šia maudykla tiek. Jei gaunu iš rajono savivaldybės administracijos nurodymą įrengti tiltą ar panašiai, tada darau, o šiaip patys savo iniciatyva tik prižiūrime, patvarkome tai, kas jau padaryta, įrengta. Bus nurodymas kažką įrengti – įrengsime. O kol kas nieko daugiau pažadėti negaliu“, – sakė seniūnas J. Polito. 

Beveik paantrino seniūnui ir Aukštaitijos nacionalinio parko vadovas Gedas Kukanauskas. „Mūsų rankos surištos, mes negalime imtis jokių iniciatyvų jūsų minimoje maudykloje. Problemą dėl niokojamos maudyklos žinome, bet uždrausti leisti valtis negalime. Reikia pačiai bendruomenei tartis, žiūrėti, kas yra žemės savininkas, siūlyti variantus ir rasti kompromisą. Jei savininkė, kaip kad dažniausiai būna, Valstybinė miškų urėdija, jie gali pasiūlyti kokį nors sprendimą. Savo ruožtu mes pateikėme rajono savivaldybei informaciją apie reikalingas įrengti valčių įleidimo prieplaukas. Viena iš jų ir buvo šiame ežere, nes tai – labai mėgstamas žvejų ežeras“, – paaiškino G. Kukanauskas. 

Maudykla – savivaldybės rankose

Koks tolimesnis Gaveikėnų maudyklos likimas – neaišku. Aukštaitijos nacionalinio parko specialistų rekomendacijos, matyt, padėtos į stalčių, nes rajono savivaldybė nusprendė, kad kur kas svarbiau įrengti valčių nuleidimo prieplaukas Gavio ir Erzvėto ežeruose. Jos jau įrengtos. Ar kas nors jomis naudojasi, bent jau Gavyje, sunku pasakyti. Šie ežerai ne tokie populiarūs žvejų bendruomenėje, tačiau Aplinkos apsaugos ministerijos finansavimas, rajono savivaldybės sprendimu, prieplaukų įrengimui nukreiptas būtent į juos. Dar keistesnis rajono savivaldybės sprendimas įrengti nudistų maudymosi vietą. Matyt, dėl pliuso, bet kad tas pliusas tikrai padoriai „susižėrė“ mokesčių mokėtojų lėšų, o lankytojų toje pakrantėje dar nesigirdėjo, kad būtų. Bet… pagyvensime – pamatysime. Jei norės, savivaldybė ras būdų padėti ir šioje situacijoje Gaveikėnų bendruomenės gyventojams ir svečiams. Sukalus kuolus ir uždraudus leisti valtis, nepasiūlius kitos vietos (nors tokia vieta kaip ir yra, tik sudėtingas privažiavimas dėl gilios įdubos privažiavime prie ežero) – supyktų žvejai, o viską paliekant taip, kaip yra dabar – augtų kitos bendruomenės dalies nepasitenkinimas. Akimirkos fejerverkas ar ilgalaikis ir stabilus malonumas – kas mums vertybė? 

Autorės ir www.ignalina.lt nuotr.