Skip to content

Loreta Jastramskienė. Vandens pamylėjimas

MI informacija

Ankstų rytą išeiti į ežerą maudytis. Nesikrapštyti ir nesirausti rankinėje – pašokai iš lovos, rankšluostį priglaudei ir keliauji pieva, nei troleibuso bilieto, nei piniginės, net telefono nereikia. Buteliuko vandens taip pat nereikia – pilnas ežeras jo. Grįžtant susiverti žemuogių smilgą, šypsaisi paukščiams ir skubančioms takeliu sraigėms.

Tai priesakai devynioms dienoms ežerų krašte.

Tai, be ko neįsivaizduoju Vilniaus ryto, čia neteko prasmės, kai savo noru iškritau iš nutampytų rutinos neštuvų, įsipareigojimų, užduočių, bėgimo koridoriais, Šnipiškėmis, parduotuvėmis, kambariais su katinais ir siurblio straubliu.

1

Meno bangų kūrybinės rezidencijos Ignalinos gelmės ilgėjausi kaip tykaus vandens, nuraminsiančio triukšmo prisigėrusį kūną. Dar žiemą ligoninėje gulėdama sulaukiau rašytojos Gintarės Adomaitytės laiško, už lango spindėjo sušalęs vanduo, baltas sniegas ir raudoni kryžiai, nuspalvinami vis naujų greitosios pagalbos sirenų. Naktį įsisvajojau apie ištirpsiantį vandenį, žinojau, kad privalėsiu pasveikti, nes Ignalina yra ta vieta, kur galiu pasinerti į gelmę, liesti pirštų galiukais dugną. Čia atvažiuodavome anksčiau nupešioti kasdienybės, kai nuo pernelyg didelės atsakomybės už tai, ko negaliu, bet nuolat save spaudžiu, pradėdavau groti nervais įnirtingai, lyg Niccolo Paganinis smuiku, nors jis nebūtų patikėjęs, kad įmanoma nesustojant, karštligiškai nuolat bėgioti gyvomis stygomis. Grįždavome pasidengę žaliai žydinčiu apsauginiu sluoksniu, prisigėrusiu vandens, jis ilgai neišsekdavo ir dulkės prie jo nekibdavo.

Laukiau dar nepažintų Meno bangų su Ignalinos gelmėmis kaip kūrybos laiko, kuriame neliks rutinos. Ir dar jų laukiau – dėl krokodilų. Devyniolika metų praėjo nuo birželio dienos, kai Ignalinos ūkininkas man pasakojo, kaip augins krokodilus, gal dar švilpikus, bet žinios apie juos iki šiol negirdėjau. Tuomet žvelgiau į susikaupusį žmogų, dėstantį afrikietiškus sumanymus, neprigirdinčios ausys net tįstelėjo, kad tik viską išgirstų tiksliai, neklaidintų smegenų. Pamiršau, kur jis gyveno, ar dar tebegyvena?

Išsiaiškinsim, pamaniau sau taip, kaip nuolat atsakydavo miestelio policijos komisaras, paklaustas apie kriminalinėje kronikoje aptiktą nusikaltimą.

Ignalinos gelmėse nėra posėdžių, vien susitikimai. Linkmenyse, Ceikiniuose, Didžiasalyje, Vidiškėse, Paliesiaus dvare, net Rojuje – prašom, kur lijo. Vakarais – pavėsinėje, Meno bangų vasaros rezidentai kalba apie gyvenimiškas patirtis, dauguma jų dar neperkeltos į literatūrą ir menus, nes kol kas neaišku, kaip viskas pasibaigs, o literatūra ir menai prašo pabaigos. Daugelis dalykų, kurie mums nutinka, turi pabaigą. Ignalinos gelmių laikas ją taip pat turėjo. Bet yra kažkas, kas nesibaigia.

Sutiktų žmonių gelmės, dažnai jos lieka nepažintos, nes gyvename skubiai ir neramiai, neturėdami laiko sustojimams ir įsiklausymui, o ir kas, kad surastume, juk kasdienybės gaudesys toks kurtinantis ir nuolatinis, užgožtų, nutrintų, nuplautų, nuluptų, nuvargtų ir vėl nieko nebeliktų. Tik prisiminimas ir vaizdas atmintyje, kaip tas, kurį regėjome Mielagėnuose. Stovi ir moja klebonas kunigas Marijonas prie bažnyčios išeinantiems, aplink zuja šuneliai. Toks ne pasakos pasakiškas personažas, keturiasdešimt metų Mielagėnuose, sako, tik trumpam buvo iškeltas. Kryžiaus stotys iš Prancūzijos, tabernakulis iš Varšuvos, o fontanas prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios tarsi būtų iš Romos Tautos aikštės perkeltas, tik mažesnis ir kuklesnis.

Kunigas Marijonas Savickas norėjo, kad sudegusi Ceikinių bažnyčia prisikeltų, tad per metus su parapijos žmonėmis atstatė. Ji šviesi ir trapi, įtraukianti, pro langus srūvanti šviesa pasigauna mintis, tarsi jos nebepriklausytų tau.

Vakare sugrįžus pasinėriau į Šiekščio vandenis, klausiausi, gal nugirsiu žuvų vakarinį pokalbį. O kas ten, po dugnu? Sluoksniai padengia viską, kas matoma, po jais glūdinčių paslapčių į paviršių neiškelia nei vasaros kaitra, nei žiemos šalčiai. Betgi esmė visuomet slypi nematomoje vietoje, ir kiekvienas dugnas pakilęs ne virš tuštumos.

3

Tarp ežerų, šuniukų prie altoriaus ir prie stalo, skambančių varpų, kačių, triušiukų, kurkiančių varlių ir paukščių Meno bangų rezidencijoje gyveno kūrėjai – Romas, Jonė, Julija, Dalia, Indrė, Marius ir Jurga su dukrele Jūre, kasryt atskubėdavo visus subūrusi Gintarė, nuolat nuvežantis į susitikimus Edmundas Kilkus, vieną vakarą rodę filmą apie Ignalinos žvejus, vandenis ir žalumas. Kalbėdavome vakarais rytais ir tylėdavome vakarais rytais. Ieškojau to, ką Ignalinos gelmių gyventojai turi čia ir kitur, ką įgijo gelmėse.

Dailininkas Romas Balinskas turėjo įdomiausio popieriaus ir dar įdomesnių dažų, pavėsinėje tapė paveikslus, kvepiančius Ignalinos miškais, ežerais, pelkėmis. Tokiomis gelmėmis, kurias palietė savo akimis. Vieną nutapė kvepiantį gražiausia Ignalinos birželio gėle – bijūnu.

Vertėja iš prancūzų kalbos Jonė Ramunytė vertė Philippe’ą Claudelį – trečią jo romaną „Pono Linio dukraitė“. Mažame baltame kompiuteryje daugėjo ženklų, atvykęs iš Prancūzijos Sent Etjeno (pranc. Saint-Étienne) miesto Philippe’as (ne Klodelis) kalbėjosi su Jone vieną vakarą Romo paveikslų apžvalgoje, ant stalo lėkštėje raudonavo braškės šalia persikų ir abrikosų. Laukiu Jonės išverstos knygos jau dabar. Galbūt ji sugers to vakaro Saulėtekio sodyboje spalvą, primins ežerą ir Jonės ranką, prisiliečiančią lipant akmens laiptais, kai grįždavome iš maudynių. Tą vakarą dailininko Romo pasakojimą apie paveikslus svečias Audrys Antanaitis vertė Julijai.

Julija Konoplitskaja – ukrainietė dainininkė iš Kijevo, mokosi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, į rezidenciją atvyko tą pat dieną, kai tik išlaikė egzaminą, o kitą dieną dainavo Ceikinių bendruomenei. Neklausiau jos, o kaip, o ką? Šie klausimai tegu pamiega, nes ten, kur Julija gyvena, vyksta karas. Daugiausiai ką gali padaryti meniška prigimtis, priešintis karui kūryba. Nors Julija moka ir kitokį darbą – ji dirbo kelerius metus gelbėtoja. Julijos repertuare daug klasikos kūrinių, o „Tykiai tykiai Nemunėlis teka“ Vidiškėse ji dainavo lietuviškai.

Dalia Karatajienė – dailėtyrininkė, užburiančiai kalbanti apie menus ir filosofiją. Kartą kalba pakrypo apie žmones, su kuriais mes esame ir kurie ne visada būna su mumis. Apie tuos, kurie atėjo į šį pasaulį tam, kad mes būtumėme šiek tiek geresni. Dalia papasakojo apie keistuolius, kuriuos šiandien mes vadiname dvasios ligoniais, gyvenusius Bizantijos laikais. Buvo manoma, kad tie žmonės, keistuoliai, skirti tam, kad kitas žmogus surastų savyje gerumo. Kristus siunčia mums tokius žmones, kad atrastume tokias savo savybes, kurių mes negalime rasti, kai nėra tokio žmogaus, kuris galėtų jas atskleisti. Bizantija ėmė jų stokoti, o tai reiškia, kad jie išgydavo. Kristus sakė, kas savo brolį pavadins bepročiu, tam nebus atleista nei šiame, nei kitame gyvenime. Taip kalbėjo Dalia.

Indrė Klimkaitė – vertėja iš vokiečių kalbos. Ji, girdėjau, turi vištų, daržų ir daug knygelių. Indrė dirbdavo lauke, ankstyvą rytą jau matydavau ją sėdinčią prie stalo ir verčiančią. Atsisveikindama ji padovanojo knygelę, šveicarų rašytojo Peterio Bichelio „Vaikiškas istorijas“. „Amerikos nėra“ – toks vienos istorijos pavadinimas apie žmogų, sekantį pasakas, apie karalių, juokdarius ir Kolumbiną. Amerika yra! Taip pasakoja žmonės, sugrįžę iš šio krašto. Kaip Indrė, taip ir kiti rezidentai kasdien dirba, kai išsiskirsto. Kai būna kartu – kalba ir tyli.

Marius Burokas – poetas ir vertėjas. Rezidencijoje verčia vokiečių rašytojo Bruce Chsatwin romaną „Utcas“, nors, sako, kad tai gal apysaka. Marius kas rytą parengia Ukrainos įvykių apžvalgas ir paskelbia savo paskyroje feisbuke, jis turi tūkstančius sekėjų, tad negalėtų sakyti, kad poetai niekam nerūpi. Dar jis turi linkėjimą – „Švaraus buvimo“:

šalto rasoto puodelio
mėnuo
vaikystė
troškulys
dar jaunas
it kumeliukas
už lango – žalumos
sūkurys
it sapne
lėtas
it begalinis
šviesuliai
amžiams sustingę
zenite
ir vanduo
keliantis
geliąs

Jurga Jasponytė – poetė, Mariaus žmona, Jūrės mama. Ji skaitė eiles Vidiškėse ir Muzikos mokykloje. Savo ir verstas iš ukrainiečių kalbos. Ji turi skaidrų balsą ir ramias akis. Rezidencijoje Jurga vertė ukrainiečių poeto Ostapo Slyvynskio „Karo žodyną“. Tai paprastų žmonių istorijos, susijusios su kokiu nors žodžiu. Į Ignalinos gelmes Jurga ne atvyko ir ne atėjo. Gintarė sako, kad Jurga atplaukė iš Zarasų, kartu su dukra Jūre.

Tavo mylima moteris
skalbia tėkmėj
šiandienos 
šiugždantį žlugtą
tu balnojiesi 
prisiimtą darbą
pareigas
įsivaizdavimus
ir prieš kalną
gelmėj
supranti
kad gamta
 mus ima vesti iš proto
jos dėsniai gyvenimui
baisiai netinka
jeigu tai būtų sapnas
jeigu galėčiau pabust rytoj
būčiau tau kaip vanduo
reikalinga.

Gintarė Adomaitytė – rašytoja, suburianti du kartus per metus rašytojus ir menininkus į Meno bangų kūrybinę rezidenciją Ignalinoje. Jos esė skaitydavau prieš trisdešimtis metų „Šiaurės Atėnuose“, džiaugdavausi ir būdavau labai arti, nors geografiškai nutolusi nuo sostinės ir bibliotekų. Knygas Gintarės skaitydama dar daugiau džiaugdavausi, nes ji nepaiso kai ko ir ypač prisakymų, kaip reikia rašyti – rašo taip, kaip nori. Dar ji jaukiai pasakoja istorijas ramiai įsimylėjusiu gyvenimo pasakas balsu.

Ką veikiau aš Ignalinos gelmėse? Rašiau dienoraštį, naujo romano dalį, pristačiau savo romaną „Visada, Tėve, bus Amerika“ Ignalinos viešojoje bibliotekoje ir Ceikinių bendruomenei, nes ji yra! Važiavau į visus susitikimus, laukdavau ryto, kada vėl galėsiu panirti Šiekščio ežere, mąsčiau apie vandenį, truputį galvojau apie krokodilus.

4

Kas kartą, kai kopiu akmeniniais laiptais į kambarį, ant jų liuokteli varlė. Pasilenkiu, o ji šast, ir palenda po akmeniu, tūno, žvalgosi.

Pasakų rašytoja sakytų, kad tai užkeiktas princas, turėčiau varlę pabučiuoti, Bet vieną vakarą prisikalbėjome apie nepasakiškas varles, ant nugarų tempiančias patinus į vandens telkinius – dauginimosi vietas. Ir dar apie vabzdžius maldininkus, kuriuos suryja maldininkienės po apvaisinimo. Žiaurus ne tik žmonių pasaulis, nuolatinis karas vartosi gyvių pasaulėliuose. Tai ar yra Dievas, kai tiek žudynių kas minutę, šaudo ši mintis ne pro šalį, pataiko į protą jį pažadindama. Yra, girdžiu sako vienas filosofas, nes kitaip būtų pakakę šiam pasauliui vabzdžių, jie tobuli, jų daugiausia. Tik Dievas galėjo sukurti žmogų, nes niekam kitam jis nebūtų reikalingas. Žmogus ateina, kai nubėga vandenys, tada išsliuogia iš įsčių ir iškart surinka. Man jis įdomiausias, mylimas, nekenčiamas. Kaip ir santykiai su žmonėmis, nes jie dovanoja tai, ko neatima. Esame skirtingi, o visgi vienodi: kiekvieno mūsų kūną sudaro apie septyniasdešimt procentų vandens, nesvarbu, ar dainuojame, tapome, tyrinėjame, rašome romanus, pasakas, eilėraščius, verčiame iš gražiausių pasaulio kalbų. Ne kaulų, raumenų, ne smegenų esame – vandens žmonės. Jis suteikia reikalingas medžiagas, pašalina nereikalingas, jis būtinas kiekvienai ląstelei, kurioje vyksta cheminės reakcijos ir susidaro įvairios organizmui reikalingos medžiagos.

Dar vis dairiausi krokodilų, kai sutikau kapibarą – didžiausią pasaulyje graužiką. Vienas žmogus, kuris, kaip ir kiti, sudarytas iš septyniasdešimt procentų vandens, ponas Ptašekas, Paliesiaus dvaro parke pastatė paminklą savo iškeliavusiam draugui biologui, tyrinėjusiam graužikus – kapibaros skulptūrą su paukšteliu ant nugaros.

***

Sekmadienį Ignalinoje gyvenanti klasės draugė Astra Daugėlienė aplankė rezidentus ir atnešė skaniausią iškeptą pyragą. Anuomet ji lydėjo mane pas ūkininką, žadėjusį krokodilus, tad dabar samprotavo, kodėl jų neatsirado, prisimindama faktus iš Afrikos. Ten, laukuose, įrengti golfo aikštynai ir kartais kamuoliukas nuskrieja pernelyg toli, kur gyvena krokodilai, žaidėjas nekaltai nusiteikęs bėga jų pasiimti ir nebegrįžta.

Nereikia Ignalinos gelmei krokodilų. Čia pasilieka vien žmonės ir vanduo, jo glostymas, ištiestomis rankomis iriantis į vasaros saulėgrįžos krantą.

Jonės Ramunytės, Deimanto Jastramskio, Loretos Jastramskienės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!