Skip to content

Padangę jau skrodžia „Ignalinos erelis“

MI informacija

Jau nemažai metų gyvuoja Ignalinos aerodromas, kurį įkūrė lakūnas, oreivis, parašiutininkas Rimvydas Maciulevičius. Apie šią išskirtinę rajono įstaigą ir jos įkūrėją rajone gali išgirsti įvairiausių nuomonių. Vieni žavisi tuo, kas daroma, kiti mano, jog ten per mažai veiksmo. Šiomis dienomis atsirado priežastis vėl pakalbėti apie aerodromą ir jo žmones, o ypač apie jų optimizmą ir tikslo siekimą. Mat čia baigtas konstruoti pirmasis lėktuvas, pavadintas IGL-1. Šios raidės angliškai reiškia erelis, o lietuviškai – tiesiog lėktuvas, gimęs Ignalinoje. Galima šį kūrinį vadinti dviejų šių žodžių miksu – „Ignalinos ereliu“. Dabar vyksta orlaivio bandymai, kuriuos atlieka patyręs pilotas Žilvinas Lidžius.

Darėm darėm ir padarėm 

Yra toks banalus posakis. R. Maciulevičius neskubėdamas pasakoja, kaip viskas vyko:

– Užtrukom dvejus su puse metų. Tai gana greitai, nes tokie darbai atliekami ir kur kas ilgiau. O lėktuvas gražus išėjo. Jį sulipdėm po gabaliuką iš tūkstančių detalių. Lėktuvai Lietuvoje daromi, tai ne naujiena, bet IGL-1 – unikalus, originalus, kitoniškas, su charakteriu, mat tai pirmasis lietuviškas pilotažinis lėktuvas, skirtas aukštajam pilotažui atlikti. Konstrukcija unikali, jos autorius ir visų darbų vadovas Aleksandras Chorundžij. Bet kokiam darbui, net ir pyrago kepimui, turi vadovauti vienas žmogus, kitaip gali išeiti kaip patarlėje – devynios auklės, vaikas be galvos, kur šiuo atveju auklės – konstruktoriai, o vaikas – lėktuvas. Su juo kartu dirbo Augustas Šaltenis ir Aidas Mozūras. Išskyrus variklį, propelerį ir ratų padangas, visa kita – šių vyrų rankų darbas. Tai pirmasis „ignalinskas“ orlaivis. Jeigu bandymai parodys, kad jis tinkamas siekti jam nubrėžto tikslo, darysime dar du ar tris lėktuvus. Juos konstruoti bus ir greičiau, ir lengviau, nes brėžiniai jau yra, patirtis – taip pat, o ir problemos bus aiškiau matomos, išgyventos, patirtos.

Konstruktorius

Aleksandras Chorundžij jau nebe jaunuolis, jam 74-eri. O skraidyti pats pradėjo tik 2012-aisias, 64-erių. Jis gimė Lenkijoje, Lietuvoje gyvena nuo 6-erių. Jo tėvas buvo kariškis. Sako, kad apie lėktuvą svajojo nuo vaikystės, svajonei įgyvendinti padėjo ir studijos Charkove. Pirmą lėktuvą sukonstravo su bičiuliu Juozu Dudėnu, beje iš Linkmenų, vos už 2000 litų, šis lėktuvas – trečias jo kūrinys. Aleksandras sako, kad visi lėktuvai savo forma ir konstrukcija panašūs, tad šimtaprocentinio originalo nėra. Yra pagrindai, o visa kita kažkas keičiama, improvizuojama, daroma kažkas savo. Imkim žemiau: net sovietinis automobilis „Volga“ nebuvo originalas, o tik „Fordo“ prototipas. Ir konstruojant šį lėktuvą, teko nemažai ką perdaryti. Padarai, žiūri – netinka, vėl iš naujo galvoji ir darai, kad tiktų, priliptų. Gamyba yra gamyba.

Bandymai

Kaip minėjau, „Ignalinos erelio“ bandymus atlieka pilotas Ž. Lidžius. Pilotų patirtis matuojama praskraidytomis valandomis. Šio piloto sąskaitoje – 10 tūkstančių valandų.

– Skraidau nuo 16 metų. Skraidžiau desantiniais, čekiškais reaktyviniais mokomaisiais L-29, rusiškais JAK-52 ir su daugeliu kitų lėktuvų. Kažkada ir mokyklą baigiau. Ne visai normalią – rusišką mokomąjį centrą, kuris ruošė atsargos pilotus karo atvejui. Kas dėl šio „erelio“, tai skraidžiau kol kas tik 1,5 valandos. Tai mažai, nes, kad perprastum lėktuvo charakterį, patikrintum visas jo sistemas, „sugaudytum“ trūkumus ir visus niuansus, suprastum, ką reikėtų keisti ar tobulinti, reikia 20–50 skraidymo valandų. Kol kas pastabų „ereliui“ nėra, nes laiko per mažai. Dideli ir rimti trūkumai paprastai iš karto matomi, smulkesni vėliau aiškėja. Rimtų problemų nėra, visa kita pamatysim, patirsim vėliau, – pasakojo pilotas.

IGL-1 pagal lėktuvų tipą yra biplanas, kitaip – turintis dvi poras sparnų, Klausiu, ar didelis skirtumas tarp biplano ir monoplano? Žilvinas sako, kad skirtumas pilotavimo atžvilgiu nemenkas. Biplano trumpesni sparnai, liemuo, jis yra jautresnis, nei monoplanas.

Ore

Po visų pokalbių R. Maciulevičius pakiša patrauklią mintį. Klausia, ar galėčiau iš paraleliai „ereliui“ skrendančio lėktuvo pafotografuoti naujoką ežerų fone. Kas negalėtų ar nenorėtų? Tad sėdu į Rimvydo sūnaus Alberto Maciulevičiaus pilotuojamą orlaivį ir netrukus kylame. Paskui mus ir „erelis“. Sklandom kažkur virš Kretuono ir staiga dešinėje, tarsi iš pasalų, jis išnyra, priartėja iki kokių šimto metrų ir sinchroniškai skrenda šalia mūsų. Vienodame aukštyje, vienodu greičiu. Pilotai susišneka radijo ryšiu, bet galima susikalbėti ir rankų gestais, nes vienas kitą mato puikiausiai. Apačioje nuostabi ežerų panorama, tad spragsi fotoaparatas. Sukame vieną, antrą ratą. Diena saulėta, tad reikia fotografuoti nuo saulės pusės, o tam atitinkamai užimti skrydžio poziciją, kad saulė būtų už nugaros. Po keliolikos minučių jau žemėje. Žiūriu, kas gavosi. Nuotraukos neblogos, nors fotografavimo sąlygos nelengvos. Ta prasme, kad dviviečio lėktuvo kabinoje ankštoka ir negali laisvai sukiotis, gręžiotis…

O jūs, išgirdę virš galvos lėktuvo gausmą, pažvelkite į viršų, tikriausiai ten skrenda „Ignalinos erelis“. Toks žvilgantis, raudonos spalvos su baltais dryžiais, patyrusio piloto prijaukintas, savas, ignalinietiškas.

Autoriaus ir Ignalinos aerodromo nuotr.

1 komentaras

  1. PAGARBA: KONSTRUKTORIUI, BANDYTOJUI, ORGANIZATORIAMS !!! Yra TALENTINGŲ ir DARBŠČIŲ žmonių – DŽIAUGSMAS ir ŽAVESYS !


Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje