Nežinau, kas ir kuo tepa draudimų mašiną, bet ji sukasi nesustodama: praėjusį ketvirtadienį Vyriausybė pritarė siūlymui drausti nemokamai dalyti plastiko maišelius. Pasiūlymo iniciatoriai – „Laisvės“ partijos nariai. Žinoma, ir baudas siūloma numatyti, kaip gi be to.

Štai taip, tenka kartoti jau ne pirmą kartą, „Laisvės“ partija įsivaizduoja laisvę: drausti ir reguliuoti. Apie šios partijos narių (visos Vyriausybės?) sugebėjimus mąstyti, o gal apie gyvenimo pažinimą apskritai, kalbėti neverta: tik visiškas, kaip sako jauniausia mano anūkėlė, „dundukas“ gali nežinoti, kad parduotuvėse nieko nemokamo nėra, taigi ir maišelių kaina nuo pat pradžių įskaičiuota į prekių kainą.

O kažin, ar tokio draudimo iniciatoriai tikrai patys viską sugalvojo? Jiems tikrai prekybos centrų savininkai nesumokėjo, kad dar ir maišelius, kurie jau į prekių kainą įskaičiuoti, būtų galima dar kartą apmokestinti? Kaip visada, argumentas toks: ogi ten taip jau yra. Kad kitur nėra, ne argumentas.

Apie paranojišką (verteivišką, už kurį kas nors vis sumoka) norą drausti ir reguliuoti, matyt, dar ne kartą bus galima rašyti, kol valdžioje bus tokie „laisvūnai“. Nors ir ne viskas nuo jų priklauso (pažiūrėkite, kaip Europos Sąjungoje viskas reguliuojama, kiek visokių reglamentų visiems atvejams išleista), bet kartkartėmis galima būtų įsiklausyti ir į sveiką protą. Ar ir tai nebeįmanoma?

Bet geriau pakalbėkime apie linksmesnius dalykus. Apie kainas. Apie tai, kad lietuviai dejuoja, kad viskas brangu, ir viską „šluoja nuo lentynų“. Argi kam įdomu, kad pas mus daug kas brangiau, negu tose šalyse, kuriose atlyginimai ir pensijos gerokai didesni, ir kodėl taip yra. 

Atsiprašau, kad visas toliau minimas kainas paėmiau iš žiniasklaidos. Na iš kur man būtų žinoti, sakysim, kad Palangoje dvi paros dviem viloje kainuoja 1200 eurų, tai yra, tiek, kiek užtektų savaitę pailsėti kokiame nors prabangiame pietų kurorte? Palangoje nebuvau jau septyniasdešimt metų (prisiminimai: daug riebių pusplikių moteriškių ir šaltas vanduo), ir kažkodėl nesigailiu.

Todėl niekad Palangoje nevalgiau šaltibarščių už 9 eurus. Ką čia Palanga – nepirkau braškių po 7 eurus (per televizorių mačiau: perka žmonės ir aiškina, kad čia už kokybę moka), nei voveraičių po 13 eurų už kilogramą. 

Užtat tenka pirkti, sakysim, kefyro ar jogurto, ir žinote, ką pastebėjau? Ogi lietuviškų produktų kainos auga, kaip ant mielių. Vėlgi televizorius rodo: perka žmonės „prekę lietuvišką“ ir aiškina, kad moka už kokybę. Kadangi aš jokio kokybės skirtumo nematau, perku atvežtinius produktus, už kuriuos mažiau plėšiama, ir neteisingai, antivalstybiškai galvoju: bankrutuos Lietuvos ūkininkai – visi produktai bus atvežtiniai, taigi pigesni.

Dėl lietuviško pieno – stebėtis nereikia ir ūkininkų bankrotų laukti neverta. Pieno supirkimo kainos Lietuvoje didesnės, negu ES vidurkis. Sakykite, ar atlyginimai ir pensijos Lietuvoje jau siekia bent ES vidurkį? Ne? Tai kodėl tie ūkininkai verkia, kad valdžia pieno ūkį žlugdo, kai pieną parduoda brangiau, o algas savo darbininkams mažesnes moka? Tiesiog godumas, sakote?

Tik vieną kartą per televizorių girdėjau, kaip kažkoks nepopuliarus (televizijų šiaip jau nerodomas) ekonomistas sakė: jeigu brangu – nepirkite, ir prekeiviai bus priversti kainas nuleisti. Jeigu perkate, tai jums nebrangu, ir todėl nesistebėkite, kad kainos dar augs.

Juk atsiranda, kas ir vilą už 1200 eurų nuomojasi (nebūtų tokių – nuleistų kainą), o apie braškes ar voveraites net kalbėti nereikia. „Kaip nepirksi, taigi norisi“. Belieka prisiminti pagyvenusių žmonių posakį: „Seniai karo nebuvo“. 

Bet didžiausi verksmai dabar – nes pabrango degalai (mašinoms, ne žmonėms). Kadangi sunkiausiai Lietuvoje verčiasi opozicijoje esantys politikai, jie nuolat siūlo valdžiai sumažinti kokius nors mokesčius, kad degalai bent keliais centais atpigtų. 

Iš kur imti pinigų atsiradusiai skylei biudžete užkimšto? Taigi pasiskolinti galima.

Valdžia skolintis ketina? Matote, kokia ta mūsų valdžia, visai praskolins Lietuvą. 

Logiką matote? O kam politikoje logika?

Vėl televizorių prisiminsiu: praėjusią savaitę mačiau gana ilgą reportažą apie tai, kaip lietuviai dėl pabrangusių degalų renkasi visuomeninį transportą. Ir, girdi, čia ne žurnalistų išsigalvojimas, o apklausos duomenys. Girdi, apklausa nustatė, kad kas antras lietuvis dėl to persėda į visuomeninį transportą.

Nežinau, iš kur atsiranda tokios apklausos, kas jas užsako, tiesiai sakant, kas užmoka, kad apklausos rezultatai būtų tokie, kokių reikia, ir kiek tokia apklausa kainuoja. Trumpai tariant, nežinau, kas mus mulkina: statistikai ar politikai… Bet žurnalistai irgi geri: negi nemato, kad mašinų Vilniuje nė trupučio nesumažėjo. Kažin, kiek jie (žurnališiai) kainuoja?

O į mišką mašinos jau važiuoja. Ir nesvarbu, kad voveraičių kol kas tiek, kad sudėjus išlaidas degalams (dar ir mašinos amortizacijai), pigiau išeitų jų turguje nusipirkti, kad ir po 13 eurų už kilogramą. Blogai gyvename ar gerai verkti mokame?

Kažkas yra pasakęs, jog atlyginimas turi būti toks, kad žmogus nemirtų iš bado ir tuo pat metu negalėtų prasigerti. Bėda tik, kad lietuviai įprato gerti neužkąsdami, todėl net labiausiai remtiniems pinigai pirmiausia – degtinei, čia išeities nebėra. O kiti gali verkti, mokėdami už viską tiek, kiek prekeiviai paprašo. Viskas brangsta, a ne?

Vytauto Petriko fotomontažas